Paskelbus Seimo rinkimų datą, po Lietuvą tarsi greitai nužydėję vyšnių žiedai pabiro kandidatai į parlamentą. Jiems prasideda darbymetis. Nuo pastarojo pusmečio paaiškės, kurie iš jų turės sotų ir šiltą gyvenimą, o kuriems teks ieškoti darbo.
Mūšiai dėl gerovę garantuosiančių vietų pirmiausia vyko partijose. Stebint ir naujų, ir senų partijų kandidatų dėliones neteko girdėti, kad vyktų aršios kovos dėl idėjų. Pirmumą lėmė ilgametė narystė partijoje, todėl dažnas, į Seime patekęs prieš dvidešimtį metų, tūno kampe lyg praėjusio sezono daržovė ir mano, kad čia turi prabūti iki mirties.
Dažna politinė jėga rinkėjų viliotiniui ruošiasi ieškodama naujo, gražaus, aukštus visuomenės nuomonės reitingus pelniusio, pageidautina, vyriško veido. Laimėti šioje loterijoje gali apie politiką nenusimanantis, tačiau televizoriaus ekrane dažnai šmėžuojantis personažas. Kad ir kaip keistai skambėtų, nauji pasiūlymai ir idėjos, ką nuveikti per ateinančius ketverius metus, nėra svarbūs. Rinkimų kampanijos metu rinkėjai užliūliuojami pažadais, studijose sukurtais vaizdo klipais. Rinkimams pasibaigus jie nusivils tarsi vaikai, iš atlaidų sugrįžę su saldainiu, kurį suvalgius lieka tik spalvotas, bet niekam nereikalingas popierėlis.
Po to, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, nelengva sugalvoti naujų krypčių užsienio politikai. Tačiau ir gyventojų skaičiumi mažėjančios Lietuvos žmonėms reikia ir darbo, ir pramogų, ir vietų, kuriose būtų puoselėjamas bei ugdomas patriotizmas.
Į rajonus sugužėję kandidatai jaučiasi tarsi sovietinių laikų „užsakymų stalai“. Atvykę pas būsimus rinkėjus kandidatai į Seimo narius nuolankiai klausia: ką norėtumėte, kad padaryčiau? Dauguma būsimųjų politikų ryžtasi atverti pinigines ir net suranda rėmėjų, tačiau naujų idėjų nesiūlo. Vis dėlto pastaroji rinkimų kampanija gali būti naudinga nubrėžti naujas gaires tautai ir valstybei.
Rietave vaikščiodama po buvusias Mykolo Kleopo Oginskio valdas ir apžiūrinėdama dvaro liekanas, įsivaizduoju, kaip būtų puiku atkurti XIX amžiaus pabaigoje čia pastatytą dvaro sodybą. Etmonas turėjo orkestrą, teatrą, kūrė muziką, rašė pjeses, palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo. „Oginskių laikotarpiu“ Rietave įsteigta profesionali muzikos mokykla, į kurią iš Kauno atvyko mokytis kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus tėvas.
Kodėl Variuose, kur kelis amžius buvo liejami varpai, neatgaivinus varpų liejimo cecho? Vilniaus Šv. Jokūbo bažnyčioje nuo praėjusių metų skamba Nyderlanduose pagaminti varpai. Kodėl jie negalėtų būti liejami vietovėje, kuri vadinama Žemaitijos širdimi? Juolab, kad Varnių muziejuje galima išvysti 1662 ir 1880 metais Varnių liejykloje nulietus geležinius ir varinius varpus.
Kai kurių politikų pradėtas blaivybės vajus galėtų startuoti iš Varnių, kuriuose gyveno šios idėjos sumanytojas vyskupas Motiejus Valančius. Žemaičių vyskupystės muziejuje yra įvairiausių dalykų – maldų už blaivybę ir ją skatinančių medalikėlių, pasižadėjimų dorai gyventi tekstų. 1929 metų vasario 16 d. „negerti degtinės per visą savo amžių“ žadėjęs Biržų apskrities gyventojas Antanas Rakauskas pasirašė, kad pastebėtas su taurele Blaivybės draugijai atseikės 2 500 litų. Emilija Povilaitytė, Teklė Maselytė ir Ona Gaidamavičiūtė žadėjo nuo 1929 metų vasario 20 d. metus laiko negerti ir nerūkyti. Pastebėtos laužančios įžadus žadėjo mokėti po 50 litų tai pastebėjusiam asmeniui ir po 100 – Blaivystės centrui. Šiandien atkūrus Blaivybės judėjimą lėšomis, kurios būtų surinktos panašiu laiko patikrintu būdu, galima būtų padėti žalingų įpročių turintiems tautiečiams, kartu paremti ir vietos biudžetą.
Mykolas Kleopas Oginskis linkėjo svajoti bent 10 metų į priekį ir taip, kad svajonės pergyventų savo sumanytojus. Įsiklausius į Oginskio palinkėjimus, planų ir darbų užtektų kelioms Seimo kadencijoms.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
