Nuomonės

2021.02.22 14:30

Urtė Petrulytė. Kam duris atveria Diana Nausėdienė?

Urtė Petrulytė, VU TSPMI studentė2021.02.22 14:30

„Kiekviena pirmoji rašytoja atrakina duris antrajai, antroji jas praveria kiek plačiau, trečioji atplėšia iki galo, o paskui, žiūrėk, per šitiek metų durys taip ir nebeužsidaro.“ Elena Gasiulytė „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“.

Atkurtos Lietuvos gimtadienio ir Nacionalinės emancipacijos dienos fone, atrodo, neįmanoma nematyti moterų vaidmens, kurį Atkurtos Valstybės koncerte, transliuotame LRT, pabrėžė ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Tuo metu kaičiau arbatą ir tik nugirdusi, kad minima „Kauno lietuvių katalikių moterų draugija“, įlėkiau į svetainę. O kur pasauliečių moterų judėjimas, kilęs Vilniuje, XX amžiaus pradžioje? Garsiai klausiau. Bet televizorius, kaip žinia, prastas pašnekovas. Kodėl pirmoji ponia paminėjo tik katalikių draugiją? Toliau stebėdama transliaciją atsiverčiau straipsnio pradžioje cituotos E. Gasiulytės knygos skyrių apie pirmąją lietuvę romanistę Sofiją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė. Šventė televizoriuje tęsėsi, bet ramybės jau neberadau, knietėjo klausti, o „kam duris atveria Diana Nausėdienė?“

Kritikuoti pirmosios ponios pasirinkimą (pabrėžti katalikių moterų įtaką atkuriant valstybę) būtų paprasta, nes patys istorijos faktai liudytų jos nenaudai. Pavyzdžiui, 1918 m. pabaigoje pirmoji moteris kandidatė į ministres buvo Felicija Bortkevičienė – vilniečių, pasauliečių atstovė. Nebūtų sunku apginti ir kitas tų metų Vilniuje veikusias moteris, bet tik kritikuodama nerasčiau atsakymo į išsikeltą klausimą.

Lietuvos katalikių moterų draugija (LKMD), pasak prof. dr. Virginijos Jurėnienės,1908 – 1926 m. buvo stipriausias ir įtakingiausias judėjimas.[1] Ir iš tiesų, aktyvios katalikės daug anksčiau užregistravo oficialią organizaciją (pasaulietės, nors ir pasirengė įstatus, bet, matyt, patingėjo registruoti, tad buvo laikomos neoficialia organizacija), taip pat LKMD vienijo daugiau narių (nors didžioji jų dalis nebuvo išsilavinusios). Reikėtų nepamiršti paminėti ir tai, kad katalikės turėjo stiprų užnugarį – jas palaikė kunigai.

Pirmajame moterų suvažiavime 1907 m. socialdemokratės pasaulietės pasisakė už vieno laikraščio leidimą ir galimai vienos organizacijos, kovojančios už moterų teises įkūrimą. Tuo metu katalikės nepritarė nei bendros organizacijos, nei laikraščio leidybos idėjoms. Suvažiavimo pabaigoje vis tik buvo susitarta ir dėl tikslų, ir dėl bendros organizacijos valdybos. Bet greitai iškilo ideologinių nesutarimų.

Po suvažiavimo kunigai, kurie buvo atsakingi už katalikiškąjį moterų judėjimą, atmetė vilniečių moterų siūlymus. Galėčiau ilgai plėstis ir vardinti, kokie vėliau buvo leidžiami skirtingi laikraščiai, kuo skyrėsi veiklos ir šių dviejų, vienas kitą papildančių, judėjimų tikslai. Bet ir patys(-čios) galite perskaityti V. Jurėnienės puikiai sudėtą istorinį darbą „Lietuvos moterų judėjimo etapai ir bruožai“.

Nors dar vieną svarbų įvykį, kuris buvo pagarsintas ir D. Nausėdienės lūpomis, vis dėlto paminėsiu – tai Kauno katalikių moterų mitingas, vykęs dieną po Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo. Vasario 17 d. Kaune susirinkusi tūkstantinė moterų katalikių minia ne tik reikalavo didesnio moterų įtraukimo į Tarybą ir rinko parašus peticijoje, bet taip pat, pasak V. Jurėnienės, skleidė žinią apie šio akto egzistavimą, taip padėdamos jam labiau įsitvirtinti visuomenėje. [2]

Grįžtant į žemę (mano atveju – ant apkrautos išmaniaisiais įrenginiais sofos), pagalvojau, ar gali būti, kad D. Nausėdienė pretenduoja tapti katalikių moterų judėjimų šaukle ir vienytoja? Ar ji to siekia? Pasvarstymus reikėtų pradėti nuo trumpos katalikybės apžvalgos mūsų visuomenėje. Įprastai daug laiko skiriu jaunimo politikai. Todėl pažįstu katalikiškas jaunimo organizacijas. Ne kartą smagiai diskutavome tiek su Lietuvoje, tiek visoje Europoje katalikišką jaunimą vienijančiomis organizacijų atstovėmis. Viena pagrindinių žinučių, kurias girdėdavau ir vis girdžiu, yra „mūsų skaičiumi neauga ir pradeda atrodyti, kad į tikinčiųjų nuomonę vis mažiau atsižvelgiama.“ Iš tikrųjų, nors ir vadiname save tikinčiaisiais, retas iš mūsų nuoširdžiai kiekvieną dieną katalikiškumą praktikuoja. Tarp jaunų žmonių stipriai praktikuojančių, matyt, rastume mažėjantį skaičių.

Nors atsivertus Statistikos departamento duomenis, Romos katalikų organizacijų Lietuvoje skaičius auga kasmet! 2015 m. jų buvo 889, o 2019 m. jau 902. Kadangi gyventojų surašymas 2021 m. dar tik vykdomas, remiuosi 2011 m. visuotinio surašymo metu rinktais duomenimis. Jie rodo, kad net 77 proc. šalies gyventojų save vadina Romos katalikais.[3] Duomenys ne kartą apkalbėti, žinoma, neišvengiama ir aštrių pastabų visuomenei. Bet ėmiau tikrinti, o kaip sekasi katalikių moterų organizacijoms Lietuvoje?

Katalikiškajam feminizmui, jo diskursui viešuose politiniuose debatuose duris atverti bando pirmoji ponia. Bet ar bus sekančiųjų jos pėdomis? Ar atsiras nauja katalikiškojo feminizmo banga, kurią galėtume lyginti su Nepriklausomybės atkūrimo ir kūrimo epochomis?

Šiandien katalikės moterys ir jas vienijančios organizacijos (nardant internete pavyko rasti, deja, tik vieną veikiančią organizaciją) daugiau užsiima socialine ir ugdomąja veikla. Lietuvos katalikių moterų sąjungą, kuri yra įsteigta kaip jau mano minėtos LKMD veiklos tęsėja, po savo sparnu turi apie 11 globos namų ir vienija apie 41 regioninę katalikių moterų draugiją skirtinguose miestuose. Pagal šios organizacijos puslapyje[4] pateiktą informaciją, organizacijos narės „stengiasi diegti visuomenėje katalikišką požiūrį į gyvybę, į šeimą, į dorą.“ Ar ši organizacija šiandien kažkaip įsitraukia į feminizmo ir moterų teisių diskusijas sunku pasakyti – jų oficialioje svetainėje „Naujienų“ skiltis yra tuščia. Verta paminėti, kad šios organizacijos iniciatyva 2018 m. buvo paskelbti Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais. Paskaičius jų metų veiklos programą, nieko konkretaus apie katalikių moterų teises nematyti. Kelias valandas žaidžiau interneto detektyve ir, deja, nieko konkretaus rasti, kas sietų dabartinę sąjungą su ano meto organizacija, kuri nevengė moterų teisių klausimų kelti į viešumą, nepavyko. Manau, verta pažymėti ir tai, kad ši sąjunga neturi savo paskyros Facebook platformoje, o tai yra šioks toks pasyvesnės veiklos ir žodžio apie savo veiklą (ne)skleidimo indikatorius.

Jeigu man reikėtų išskirti pavienes moteris, kurios, mano manymu, galėtų būti laikomos šiandienos aktyviomis katalikėmis feministėmis, pirmi vardai atėję į galvą būtų Milda Vitkutė ir Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Tarptautinį teologijos institutą (angl. International theological institute) baigusi M. Vitkutė rašo daug tekstų bernardinai.lt svetainėje, vienas įdomiausių ir nagrinėjančių moterų vietą bažnyčios hierarchijoje buvo 2019 m. straipsnis „Ko nori moterys, reikalaudamos kunigystės šventimų?”[5]. Jame autorė kelia klausimus ne tik apie patį įšventinimą, bet ieško ir sau, kitoms katalikėms rūpimų atsakymų, mąsto, kokia ta moteris bažnyčioje? „Net jei moterys nenori būti kunigėmis ir nėra katalikės, kai kurias erzina pats faktas, kad moterims kunigystė neprieinama. Man atrodo, kad tai ne tik teisingumo atkūrimo, bet ir skirtingo pobūdžio lygybės siekis. Jei sakai, kad moteris kažko negali dėl prigimtinio skirtumo, išsyk kyla mintis, kad moteris laikoma žemesne nei vyras, antrarūše.“ – rašo M. Vitkutė. Geras tekstas. Įdomiai sudėtas.

Antroji minėta moteris K. Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos Visuomenės Instituto valdybos narė ir labai dažnai savo publikacijomis atstovauja pastarosios organizacijos nuomonei. Didžioji dalis šios autorės darbų dažniausiai yra atsakymai į visuomenėje tuo metu aktualius moterų teisių klausimus. Vienas jų: „Feminizmas – prieš vyrus, prieš šeimą... ir prieš moteris?“[6]. Skirtingai nei M. Vitkutė, K. Zamarytė-Sakavičienė moterų teisių problematiką stengiasi paaiškinti naudodama teisinius argumentus. Taip pat ji gana atvirai kritikuoja feministes ir feminizmą, kaip judėjimą: „Labai ačiū feministėms, kad jos menkina tai, ką moterys dažniau renkasi daryti, bei dirbtinai siekia didinti moterų skaičių ten, kur joms dažnai tiesiog mažiau įdomu: labiau vyriškose profesijose, tiksliuosiuose moksluose, karinėse pajėgose, atitinkamose sporto rungtyse ir pan.“ – rašo autorė.

Įdomu tai, kad abi autorės save atsieja nuo feminizmo, kaip sąvokos ir judėjimo, tikriausiai, dėl neigiamų asociacijų, kurias pastarasis terminas joms kelia. Nors yra autorių, kurie sako, kad sąvoka „katalikiškas feminizmas“ skamba kaip oksimoronas, manau, kad taip teigti nebūtų visiškai teisinga. Norėtųsi, kad demokratiškai Lietuvai augant ir vystantis tokios sąvokos kaip „feminizmas“ apimtų visas šio judėjimo šakas, o į diskusijas aktyviai įsitrauktų skirtingos moterų teisių pusės.

Katalikiškajam feminizmui, jo diskursui viešuose politiniuose debatuose duris atverti bando pirmoji ponia. Bet ar bus sekančiųjų jos pėdomis? Ar atsiras nauja katalikiškojo feminizmo banga, kurią galėtume lyginti su Nepriklausomybės atkūrimo ir kūrimo epochomis? Ar jau aktyviai besireiškiančios katalikės autorės atras bendrystę? Ar Bažnyčia ir kunigai atkreips didesnį dėmesį į moterų teisių klausimus bei savas organizacijas? Laikas parodys. Kad būti Prezidento žmona nėra lengva, nujaučiame. Bet būti pirmąja ponia ir kartu bandyti atidaryti duris katalikiškajam feminizmui – dar sunkiau. Belieka tik palinkėti sėkmės, o gal, tiesiog, atidumo kiekvieną kartą atsirenkant faktus!

[1] „Lietuvos moterų judėjimo etapai ir bruožai“ V. Jurėnienė.
[2] „Tarp Lietuvos nepriklausomybės signatarų turėjo būti moterų“ Ieva Lukošiūnaitė https://manoteises.lt/straipsnis/tarp-lietuvos-nepriklausomybes-signataru-turejo-buti-moteru/
[3] https://eacea.ec.europa.eu/national-policies/eurydice/content/population-demographic-situation-languages-and-religions-44_lt
[4] http://lkms.lkmscentras.lt/lt/apie-mus
[5] https://www.bernardinai.lt/2019-09-06-ko-nori-moterys-reikalaudamos-kunigystes-sventimu/
[6] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kristina-zamaryte-sakaviciene-feminizmas-pries-vyrus-pries-seima-ir-pries-moteris.d?id=86259043