Nuomonės

2021.02.22 10:12

Rasa Dičpetrienė. Pandemijos pamoka suaugusiesiems

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2021.02.22 10:12

Jau beveik metus besitęsianti koronaviruso pandemija sukėlė visiems didelių iššūkių ir išryškino tikrąją daugelio dalykų reikšmę mūsų gyvenimams. Kalbant apie vaikų gyvenimus, pandemija labai aiškiai parodė, kokia svarbi kiekvienam vaikui yra mokykla.


Pažįstu nemažai šeimų, kurių pirmas ir vienintelis klausimas vaikui, grįžusiam iš mokyklos, paprastai yra „kiek šiandien gavai?“. Jei pažymys, tėvų supratimu, tinkamas, puiku – tuo viskas ir baigiasi, o vaikas klusniai eina toliau ruošti namų darbų. Jei pažymys ne visai atitinka tėvų lūkesčius, tuomet kyla barnių, vaikas laikinai netenka teisės į popietinį susitikimą su draugais, kompiuterinius žaidimus, televizorių ar telefoną. Iki kitos dienos, iki kito pažymio.

Tačiau ar tikrai mokykloje svarbiausia yra vaiko gautas pažymys? Jei manote, kad taip, įsivaizduokite save vaiko vietoje. Kaip jaustumėtės, jei grįžus iš darbo jus pasitiktų vyras ar žmona ir pirmas klausimas, kurį dienos pabaigoje išgirstumėte iš jums brangaus žmogaus lūpų būtų „kiek šiandien uždirbai?“. Nuvilianti patirtis? Taigi, kas iš tiesų mokykloje svarbu?

Uždarius mokyklas, kai kurie vaikai ėmė jausti ne žinių, o patį tikriausią fizinį alkį, nes sunkiau gyvenančių šeimų vaikams mokykla pirmiausia padeda patenkinti bazinius poreikius, tokius, kaip sočiai pavalgyti šilto maisto, turėti galimybę bent pusdieniui išeiti iš galbūt ne visada šiltų ir jaukių namų.

Be to, neidami į mokyklą ir dėl įvairių priežasčių negalėdami prisijungti prie nuotolinių pamokų, vaikai nebeteko mokytojo, socialinio darbuotojo ar psichologo dėmesio – tapo tarsi nematomi, liko patys sau su savo problemomis ir klausimais. Mažiau įgūdžių ar galimybių turintys tėvai ne visada sugebėjo savo vaikams padėti.

Kiek galėjo, šiems vaikams padėjo valstybė, o kritiškiausiu atveju, subūrę verslo atstovus ir kitus geros valios žmones, padėjo nevyriausybininkai: tiekė maisto davinius, net į atokiausias vietas įvedė internetą, padovanojo vaikams kompiuterį, stalą. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis buvo užtikrinti būtiniausi šių vaikų poreikiai – vaikai ir vėl tapo matomi, jiems buvo suteiktos prielaidos mokytis. Paprastai visa tai vaikai gauna tiesiog mokykloje.

Karantino metu, netekę mokyklos, vaikai neteko ir daugelio kitų be galo svarbių jiems dalykų – nuolatinio bendravimo su bendraamžiais; konstruktyvių santykių mezgimo galimybių su skirtingais suaugusiaisiais argumentuojant, įrodinėjant, diskutuojant; prarado galimybę realizuoti save meninėse ir užklasinėse veiklose. Kad ir kokiomis sąlygomis gyventų vaikas, mokykla jam užtikrina bendravimą, savirealizaciją ir taip svarbų kasdieninį saugumo jausmą.

Sumažėjus saugumo, pagausėjo skambučių į pagalbos vaikams ir jaunimui linijas, o skambučiai tapo kur kas labiau neraminantys. Padaugėjo vaikų, turinčių suicidinių minčių ir, pasak psichologų, pasitaikė atvejų, kai vaikai ėmė žalotis vos tik atsijungę nuo nuotolinių pamokų.

Kaip matome, žinios apie pasaulį yra tik vienas iš daugelio dalykų, kuriuos vaikai gauna mokykloje. Pažymys už šių žinių įsisavinimą, taip akcentuojamas daugelio tėvų, yra kur kas menkesnės svarbos dalykas.

Net ir vėl atvėrus duris mokykloms, tikrąsias koronaviruso pandemijos pasekmes vaikų emocinei sveikatai pamatysime per ateinančius kelerius metus. Tad būkime budrūs, vertinkime ne pažymį už vaikų įgytas žinias, o vis dažniau paklauskime: „kas įdomaus šiandien mokykloje atsitiko?“, „ką naujo šiandien sužinojai?“, „kas šiandien tave mokykloje labiausiai nuliūdino?“. Tegul tai būna viena iš pandemijos pamokų mums, suaugusiesiems.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ