Nuomonės

2021.02.15 11:52

Pagal kokius kriterijus sprendžiama, ką pagerbti Vilniaus gatvėse?

Tomas Venclova, Neringa Gališanskytė ir Robert van Voren, Vytauto Didžiojo universitetas2021.02.15 11:52

2021-aisiais pasaulis mini Andrejaus Sacharovo gimimo šimtąsias metines – A. Sacharovas buvo mokslininkas, humanistas ir žmogaus teisių gynėjas, laikomas vienu iš XX amžiaus moralinių lyderių. Tačiau, nepaisant jo nuopelnų ir reikšmingo apsilankymo Vilniuje, garsusis Nobelio taikos premijos laureatas iki šiol nesulaukė tinkamo įvertinimo mūsų šalyje.

Prieš COVID-19 pandemiją, Vilniuje apsilankančių turistų skaičiai sparčiai augo – tikimės, kad netrukus minios jų ir vėl vaikštinės Senamiestyje. Kai kurie atvyksta todėl, kad čia yra jų giminės šaknys: pavyzdžiui, jie yra lenkų ar žydų, gyvenusių šiame daugiataučiame mieste, palikuonys. Tačiau taip pat yra turistų iš daugybės kitų šalių, kurie padeda Vilniui susigrąžinti savo kosmopolitiškumą. Jie čia atkeliauja ne tik pažiūrėti į gausybę bažnyčių ir istorinių pastatų, bet ir prisiminti praeitį, susipažįstant su čia gyvenusių ar besilankiusių garsių žmonių paminklais ir atminimo lentelėmis.

Atminimo lentelės skiriamos ir žmonėms, kurie čia svečiavosi vos vieną dieną, pavyzdžiui, Theodorui Herzlui, kuris į Vilnių atvyko 1903-aisiais ir savo dienoraštyje šį vizitą pavadino viena labiausiai sujaudinusių gyvenimo patirčių. Nieko keisto, kadangi Vilnius buvo dažnai vadinamas Šiaurės Jeruzale ir turėjo klestinčią žydų bendruomenę. 2002-aisiais JAV prezidentas George‘as W. Bushas taip pat trumpam apsilankė Vilniuje, tačiau jau vos po metų jo dviejų dienų vizitas buvo pažymėtas atminimo lenta ant Vilniaus Rotušės. Praėjus šešiolikai metų po šio apsilankymo, G. W. Bushui buvo suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas – švenčiant draugiškų santykių tarp JAV ir Lietuvos 100 metų sukaktį. Lenkijoje gimęs popiežius Jonas Paulius II svečiavosi Vilniuje 1993-aisiais, taip pat vos kelioms dienoms, tačiau šį istorinį vizitą pagerbia net keturios atminimo lentelės.

Tęskime toliau. Kompozitorius Eduardas Balsys yra pagerbtas ne vienoje sostinės vietoje: ant pastato, kuriame jis gyveno, pakabinta atminimo lentelė; A. Mickevičiaus gatvėje stovi jam skirtas paminklinis akmuo; jo vardu taip pat pavadinta auditorija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Tačiau tokių pavyzdžių yra daugiau: rašytojai, menininkei Jurgai Ivanauskaitei taip pat skirta atminimo lentelė ir paminklas, jos vardu pavadinta aikštė. Ši aikštė ir paminklas Vilniaus savivaldybei kainavo apie 70 tūkst. eurų. Ukrainiečių poetas Tarasas Ševčenko pagerbtas dviem atminimo lentelėmis, paminklu ir jo vardo aikšte, nors Vilniuje gyveno tik pusmetį. Paminklas buvo sukurtas 2004-aisiais, į Vilnių jį atgabeno Ukrainos valdžia. Vilniaus miesto savivaldybė sutvarkė aikštę, kurioje šis paminklas pastatytas. Šitaip buvo siekiama pagerinti Ukrainos ir Lietuvos santykius.

Kodėl mes vardiname šiuos pavyzdžius? Pirmiausia, todėl, kad tikime, jog istorijos nereikėtų pamiršti, jaunesniems piliečiams bei turistams reikėtų priminti, kas čia buvo atvykęs, gyveno, kūrė ar kitaip paliko savo pėdsaką. Tai padaro miestą įdomesnį, o būdų, kaip žmogus yra prisimenamas, įvairovė savaime tampa kultūriniu palikimu, atspindinčiu laikmetį, kuriame šis atminimas buvo įamžintas. Tačiau kai paprašėme Vilniaus savivaldybės pagerbti neginčijamą sovietmečio žmogaus teisių judėjimo lyderį ir simbolį, Nobelio taikos premijos laureatą Andrejų Sacharovą, skiriant jam atminimo lentelę ant pastato, kuriame jis gyveno 1975-aisiais, sulaukėme neigiamo atsako.

Iš tiesų, A. Sacharovo vizitas keletu atžvilgių turėjo simbolinę prasmę. Pirmiausia, jis atvyko į Vilnių tam, kad dalyvautų savo draugo, Maskvos žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo teismo procese. 1974 metais S. Kovaliovas buvo suimtas už tai, kad palaikė Lietuvos disidentus, ir buvo Vilniuje nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir tremties. Tuo metu A. Sacharovas turėjo būti kitur – Osle, kur jam turėjo būti įteikiama Nobelio taikos premija. Tačiau, kadangi jam buvo uždrausta keliauti svetur, jo žmona Jelena Bonner ten nuvyko ir priėmė premiją jo vardu.

Be to, A. Sacharovas atvirai gynė tautų apsisprendimo teisę ir dažnai palaikė lietuvių politinius kalinius; kelis iš jų jis netgi įvardijo savo Nobelio taikos premijos priėmimo kalboje. Tačiau, nors jo vizitas Vilniuje buvo palyginti trumpas, daugeliui Lietuvos disidentų tai buvo nepaprastos reikšmės įvykis. Jie atvyko iš įvairiausių šalies kampelių norėdami dalyvauti S. Kovaliovo teisme ir susitikti su naujuoju Nobelio premijos laureatu.

Tačiau kai paprašėme Vilniaus savivaldybės pagerbti neginčijamą sovietmečio žmogaus teisių judėjimo lyderį ir simbolį, Nobelio taikos premijos laureatą Andrejų Sacharovą, skiriant jam atminimo lentelę ant pastato, kuriame jis gyveno 1975-aisiais, sulaukėme neigiamo atsako.

„Jūsų kilnus ir pasiaukojantis pavyzdys daugelį paskatins pasišvęsti kovai už žmogaus teises, kurių respektavimas yra tvirtos taikos pagrindas“, – sveikindamas A. Sacharovą su Nobelio premijos laimėjimu rašė pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 21-ajame kronikos numeryje detaliai aprašomas A. Sacharovo apsilankymas Vilniuje, atskleidžiant nepaneigiamą įtaką, kurią jis turėjo Lietuvos disidentams – kai kurie iš jų netrukus po pažinties su A. Sacharovu įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę.

George‘as W. Bushas nusipelnė atminimo lentos ir Vilniaus garbės piliečio vardo po vos dviejų dienų svečiavimosi Lietuvoje, o Andrejus Sacharovas, kuris įkvėpė tūkstančius lietuvių atkurti nepriklausomą Lietuvą, šalies sostinėje nesulaukė beveik jokio pripažinimo. Savo atsisakymą Vilniaus savivaldybė pagrindė tuo, jog A. Sacharovas čia buvo labai trumpai, be to, jo vardu jau pavadinta aikštė.

Tačiau iš tiesų tai ne aikštė, o vėjuotas kampelis tuščioje kryžkelėje Viršuliškėse, kur jokie turistai niekada neužklysta, o daugelis žmonių skuba kuo greičiau įlipti į savo autobusą, pabėgti nuo vėjo. Ar tai tinkama vieta pagerbti žmogui, kuriam daugybėje kraštų skirtos aikštės ir paminklai, netgi tiltas Arnheme, greta N. Mandelos tilto, nors jis niekad negynė Nyderlandų tautos apsisprendimo teisės?

Mūsų nuomone, suteikti deramą vietą atminti žmogui, kurio garbei pavadinta Europos Parlamento žmogaus teisių premija, yra mažiausia, ką Vilnius galėtų padaryti. Tai taip pat prisidėtų prie įvairovės ir kultūros mieste, kuriame gyveno daug disidentų, kurie šiandien jau pamiršti, tačiau pagerbti kituose Europos miestuose, nors jie ten niekad ir nesisvečiavo. Bet jie svečiavosi Vilniuje, norėdami susipažinti su kitais disidentais tamsiais sovietinės okupacijos laikais.

Šiemet – Andrejaus Sacharovo gimimo šimtmetis, kuris bus pažymėtas net ir V. Putino valdomoje Rusijoje, skiriant jam specialų pašto ženklą ir sidabrinę monetą. Galbūt atėjo laikas ir Vilniui pagerbti A. Sacharovą – išreiškiant padėką už tai, ką jis padarė Lietuvai?

Populiariausi