Lietuvai ruošiantis perimti vadovavimą ES antrąjį šių metų pusmetį, sunkios problemos kaupiasi ne tik Europoje, bet ir kitur pasaulyje. Kaip rašo Romos senatoriaus Katono jaunesniojo vardu pasivadinęs tyrimų ir analizės institutas Vašingtone, Europos krizei tęsiantis ir horizonte nematant jokio sprendimo, jau dabar aišku, kad problemos gilios ir struktūrinės.
Lietuvai ruošiantis perimti vadovavimą ES antrąjį šių metų pusmetį, sunkios problemos kaupiasi ne tik Europoje, bet ir kitur pasaulyje. Kaip rašo Romos senatoriaus Katono jaunesniojo vardu pasivadinęs tyrimų ir analizės institutas Vašingtone, Europos krizei tęsiantis ir horizonte nematant jokio sprendimo, jau dabar aišku, kad problemos gilios ir struktūrinės.
„Augimo sąstingis, besitęsiantis nedarbas, plačiai pasklidęs žmonių nepasitenkinimas gresia pagrindinėms Europos projekto prielaidoms“, – rašo svetainės „Cato“ – taip angliškai vadinasi Katonas – redaktoriai ir tęsia:
„Nors kai kas mano, jog sprendimą atneštų „vis didesnis Europos susiglaudimas“, kiti argumentuoja, jog dabartinė krizė ne atsitiktinė, ją pagimdė naivūs ir perdėtai optimistiški lūkesčiai dėl ekonominių integracijos ir centralizacijos privalumų“.
Būtent už šį antrąjį variantą, kad Europai nereikia didesnės integracijos ir centralizacijos, pasisako beveik visi šio instituto mokslo darbuotojai. Tačiau net jeigu jie turi tiesos, vis tiek lieka klausimas, kur toje tiesoje gali slypėti išeitis iš dabartinės krizės.
Šia tema „Cato“ institutas kovo 11-ąją surengė diskusijas, kuriose dalyvavo ir buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas, dabar šio instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, bet ar jis pasiūlė sprendimus ir kokius, kol kas nežinome.
Galime būti tikri tik tuo, kad jei pasiūlė, tai jie per daug nesipjaus su ta mintimi, kuri slypi neseniai „Cato“ instituto išleistos knygos pavadinime, būtent, „Finansų krizė ir gydymas taikant laisvąją rinką: kodėl grynasis kapitalizmas yra vienintelė pasaulio ūkio viltis“.
Štai kas rašoma šios knygos anonse: jos autorius, pramonininkas Johnas Allisonas svarsto šiuos klausimus: Ar Volstrytas yra tų bėdų, į kurias dabar esame patekę, priežastis? Ar Vašingtonas turėtų įtvirtinti stipresnį visos finansų industrijos reguliavimą? Ar galime sumažinti bedarbystę labiau kontroliuodami laisvąją rinką?
Autoriaus nuomone, atsakymas į visus šiuos klausimus yra: ryžtingas ne!
„Laisvosios rinkos kapitalizmas yra ne tik geras ekonomikai, bet ir mūsų vienintelė viltis, kad atsigausime“, – sako J. Allisonas, iš arti stebėjęs prie finansų krizės privedusius poslinkius. Jis matė tiesioginį valstybės iniciatyvų poveikį nekilnojamojo turto rinkai. Jis matė, kaip valdžios reguliavimas padėtį tik pablogina“.
Taip rašoma knygos reklamoje ir dar priduriama, jog iš knygos „galima išmokti, kaip valstybinės iniciatyvos padėjo būsto rinkos burbulą išpūsti iki nevaldomų proporcijų, kaip tokie finansiniai įrankiai kaip vadinamieji derivatyvai buvo klaidingai kaltinami buvę atsakingi už krachą, ir kaip Amerikos Kongresas vis dar nesupranta, jog jis neturėtų bandyti kontroliuoti rinkos, nes taip bandydamas visiškai ją sujaukia.
Galų gale suprasite, kodėl taip svarbu gražinti žodelį „laisvoji“ į laisvąją rinką. Atėjo laikas Amerikai priimti tiesą: valdžia negali ekonomikos sutaisyti, nes valdžia ekonomiką sugriovė.
Šią knygą, kaip stiprią analizę su geromis rekomendacijomis tolesnei politikai, giria daugelis stambiųjų pramonininkų, verslo vadovų, tyrimų institutų vadovų ir žurnalistų. Tarp jų – Charles‘as Kochas, Edas Crane‘as, Arthuras Brooksas, Bernie‘is Marcus, James‘as Kiltsas, Yaronas Brookas, Steve‘as Reinemundas ir Walteris E. Williamsas.
Jie beveik visi „Cato“ ar panašių institutų nariai ar šalininkai. Apskritai paėmus, „Cato“ instituto darbuotojai pasisako prieš vadinamąjį J. M. Keynes‘o verslo ciklų modelį, pagal kurį taupymo, diržų susiveržimo politika, t. y. „valstybės išlaidų mažinimas lėtina ūkio augimą ir gali sukelti nuosmukį“.
Žodžiu, tam, kad ūkis augtų ir nesmuktų, svarbu, J. M. Keynes‘o nuomone, valstybės išlaidas didinti ir nesidrovėti leisti biudžeto pinigus.
Bet „tai neteisinga pažiūra“, – teigia Jeffrey‘is A. Mironas, Harvardo universiteto vyresnysis ekonomikos lektorius ir bakalaurinių studijų direktorius ir taip pat „Cato“ instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
Anot jo, „valstybės išlaidos yra dviejų rūšių. Tai biudžeto lėšomis perkamos gėrybės ir paslaugos (pvz., keliai, švietimas, tyrimai, krašto apsauga) ir biudžeto lėšų perskirstymas (pvz., nedarbo draudimo išmoka, nedarbingumo kompensacija, socialinė parama, valstybės apmokamas gydymas, pensijos)“.
Jeffrey‘io A. Mirono nuomone, išlaidas reikia vertinti pagal jų bendrą ekonominę naudą.
„Bet jeigu pirkimai vertinami ne pagal jų naudą, o tik pagal išlaidų dydį, tai reiškia, jog niekur nevedančių tiltų statymas arba karinis apsiginklavimas prieš įsivaizduotų atėjūnų iš kosmoso invaziją yra abu vienodai pageidautini bent jau pagal J. M. Keyenes‘ą, nes šios išlaidos didina bendrąjį vidaus produktą. Tačiau tai – grynas lėšų švaistymas.
Faktas, jog kai kurios valstybės išlaidos generuoja kaštus viršijančios naudos (juk šalies ūkiui reikia kelių) dar nereiškia, jog visos papildomos išlaidos taip pat generuoja kaštus viršijančios naudos (šalies ūkiui nereikia savo kelių kasmet išgrįsti naujai). Ties tam tikru tašku papildomos išlaidos duoda vis mažiau vaisių ir tampa nebe prasmingos sąnaudų ir naudos apskaičiavimo prasme.
Lėšų perskirstymas taip pat problematiškas našumo požiūriu, nes iškraipo ekonomines paskatas. Nedarbo draudimo išmokos neskatina ieškoti ar priimti bet kokio darbo. Pensijų sistema subsidijuoja ankstyvą išėjimą į pensiją žmonėms, kurie dar turi sveikatos dirbti. Valstybės apmokamas gydymas skatina per dideles gydymosi išlaidas“.
Nuo savęs pridursime, kad Lietuvoje pastarojo pavojaus nėra. Valstybė neapmoka gydymo ir nekompensuoja vaistų tiek, kad tuo gydymu ar tais vaistais būtų piktnaudžiaujama.
J. A. Mironas tęsia, kad „sąnaudų ir naudos analizės požiūriu dabartinis vyriausybės išlaidų lygis nepateisinamas. Visose srityse federalinės valdžios išlaidos daug didesnės, nei būtina teisėtiems valstybės įsikišimo tikslams pasiekti.
Krašto apsauga yra klasikinė viešoji gėrybė – ją visi vertina, tačiau laisvoji rinka jos ko gero nesukurs, todėl suprantama, kad gynybai reikia kažkiek valstybės išlaidų. Tačiau daugelis nacionalinio saugumo veiklų brangiai kainuoja ir iš nauda jų tik sunkiai matuojama ir beveik neapčiuopiama“.
Prie jų J. A. Mironas priskaičiuoja tokius dalykus kaip „Afganistano okupacija, nacionalinio saugumo suteikimas Vakarų Europai ir kitoms planetos dalims, visai nekalbant apie netikslingas ginklavimosi sistemas, nebereikalingas karines bazes ir taip toliau“.
Anot jo, daug su gynyba nesusijusių išlaidų taip pat nereikalingos. Jis pateikia tokių Amerikoje sąrašą – dėl kai kurių jame esančių dalykų ginčysis ne tik socialdemokratiškai, bet ir liberaliai ar konservatyviai mąstantys žmonės.
Jo išvada ta, kad remiantis jo paties ir jo kolegų tyrimų rezultatais, „dideli valstybinių išlaidų mažinimai nebūtinai veda prie gamybinės veiklos mažėjimo, kaip J. M. Keynes‘o modelis įtaigauja.
Atvirkščiai, tokios „fiskalinės konsolidacijos“ veda ne tik prie trumpalaikių mažų ar ir jokių gamybos sumažėjimų, o prie didelių ilgalaikių gamybos padidėjimų, kaip sąnaudų ir naudos analizė sugestijuoja“, – rašo J. A. Mironas „Cato“ instituto tinklalapyje.
