Nuomonės

2021.02.09 15:00

Virginijus Savukynas. Požiūris į Holokaustą – tai žvilgsnis į save

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2021.02.09 15:00

Per paskutinius metus ir vėl atsinaujino diskusijos dėl Holokausto Lietuvoje vertinimo. Niekas neneigia, kad jis buvo, niekas neneigia, kad ir lietuviai prisidėjo šaudant žydus, tačiau išlieka esminė skirtis, kuri, mano nuomone, neleidžia susikalbėti. Žydai lieka vis dar „jie“, „kiti“, „ne – savi“. Todėl ir į Holokausto atmintį žvelgiama kaip nesavą istoriją. Tai kitų kančios, kitų kentėjimai.


Čia nėra didesnio istorinio žinojimo klausimas: galima kiek tik nori atlikti tyrimų, prirašyti knygų ar pastatyti filmų. Žydai vis tiek liks svetimi. Tai tapatybės klausimas: ar Lietuvos žydus laikome politinės tautos dalimi? Jei taip, tai Holokaustas nėra vien tik žydų reikalas, tai visų mūsų tragedija. Štai tokio supratimo labiausiai ir trūksta.

Juk didelė dalis Lietuvos žydų 1918–1919 metais pasirinko Lietuvos valstybę. Daugelis jų patraukė savanoriais, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo lojalūs Lietuvos piliečiai. Ir netgi 1940 metais, kai Lietuva buvo okupuota sovietų Lietuvos žydų karių, dalyvavusių nepriklausomybės kovose, sąjungos vadovas Jokūbas Goldbergas išdrįso raštu protestuoti prieš Lietuvos okupaciją. Aišku, už tai iš karto buvo įmestas į kalėjimą ir nuteistas.

Deja, žinome, kad duobėse buvo sušaudyti ir tie, kurie turėjo garbingus Lietuvos valstybės apdovanojimus, ir tie, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tą reikia pripažinti.

Praeities nepakeisime, tačiau galime pakeisti savo santykį su ja. Viena, jei į žydų žudynes žiūrima kaip į svetimos istorijos faktą, kita – jei į tai žvelgiame kaip į Lietuvos politinės tautos tragediją. Tuomet prisidėję lietuviai prie žydų naikinimo nebebūtų didvyriai. Ir jau tikrai metas paskelbti sąrašą asmenų, kurie dalyvavo ar prisidėjo prie žydų žudymo.

Juk jei laikome Lietuvos žydus savais, tai nuo ko slepiame jų žudikus? Pirmiausia, nuo savęs. Aišku, jau girdžiu atsakymą, kad tai išnaudos Kremlius savo propagandai. Tačiau ar mes slepiame stribų, kurie dalyvavo žudant partizanus, tremiant šeimas į Sibirą, pavardes. Dauguma jų buvo lietuviai. Juk tai irgi gali būti naudinga Kremliui. Viską galima panaudoti propagandai. Tačiau ne tai mums turėtų būti svarbiausia – svarbiausia surasti tinkamą santykį su savo praeitimi.

Tai svarbu ne tik suvedant sąskaitas su istorija, bet mūsų dabarties santykiams. Jei žydų nepripažįstame savais, tai iškyla klausimas: o kaip dabar žvelgiame į mūsų visuomenę? Ar joje taip pat yra svetimų? Lietuvoje žydų beveik nebeliko, tad „atpirkimo ožio“ vieta yra laisva. Kuri socialinė grupė ją užims?

Viešoje erdvėje įsigalėjo karo retorika. Vyksta ne tik ekonominiai, bet ir informaciniai karai, netgi kultūros kariauja, – kalbama apie kultūrinius karus, – nuo viruso ne gydoma, bet su juo kariaujama. Aišku, tai retorika, tačiau ji svarbi.

Beveik kiekviena sritis permąstoma per karo retorikos prizmę. O kare yra savi ir priešai. Priešus reikia naikinti. Daugelis pastebi, kaip mūsų viešoji erdvė tokių „mažųjų karų“ pasauliu. Visi prieš kažką kariauja. Tad bet kokia skirtybė tampa pretekstu pradėti naują karą. Galbūt tokia visuomenės situacija ir paskatino aštrias diskusijas bei nesusikalbėjimą dėl mūsų skaudžios praeities. Tačiau reikia suprasti, kad jei nebus vienijančių linijų, mūsų visuomenė tiesiog subyrės.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ

Populiariausi