Nuomonės

2021.01.22 10:40

Aušra Kaminskaitė. Kodėl ekspertai geriau nei Andrius Tapinas?

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė, LRT.lt2021.01.22 10:40

Viešojoje erdvėje ar asmeniniuose pokalbiuose kartais gaunu klausimą, kam šiandien reikalingi profesionalūs kritikai, jei susidaryti nuomonę ir ją paskelbti gali bet kas. Ir nežinau, ką atsakyti. Man scenos menų kritika yra svajonių profesija, tačiau puikiai suprantu, kad žinomų žmonių įrašai socialiniuose tinkluose plačiajai visuomenei turi kur kas daugiau įtakos nei ilgi, apgalvoti kritikų tekstai. 

Trumpas (kartais ilgesnis), emocionalus, aiškią poziciją deklaruojantis komentaras dažnu atveju skambės patraukliau nei trijų ar daugiau puslapių analizė, pripildyta ne visiems suprantamų terminų, sudėtingesnės konstrukcijos sakinių ir, dažnu atveju, atsargaus vertinimo. Todėl papasakojusi spektaklių kūrėjams savo įspūdžius kartais sulaukiu klausimo: gal gali aiškiai pasakyti, patiko tau ar ne?

Vis dėlto tai ir yra vienas svarbiausių profesionalių vertintojų ir kitų nuomonės formuotojų skirtumų. Pirmieji linkę manyti, kad kūrinio ar reiškinio vertę lemia ne vien jų pačių asmeninės simpatijos ir ar tai atitinka jų vertybes. Antrieji, kalbėdami apie mažiau jiems pažįstamas sritis, paprastai nežino (ar nepaiso) vertinamo reiškinio atsiradimo aplinkybių ir konteksto, svarbiausiu kriterijumi laikydami, ar atitinka jų pačių skonį, sampratą etc.

Tokį atsakymą susiformulavau, sausio 14 d. feisbuke pasirodžius Andriaus Tapino įrašui, kuriame visuomenės veikėjas kritikavo Lietuvos kultūros tarybos (LKT) 2020-ųjų lapkričio 24 d. patvirtintą sprendimą skirti subsidijas dėl pandemijos Lietuvoje perkeltų Filipo Kirkorovo ir Michailo Šufutinskio koncertų organizatoriams. Laidų vedėjas piktinosi, kad Taryba „remia“ (kabutės mano) Krymo aneksiją palaikančių kūrėjų pasirodymus mūsų šalyje. Įraše jis išskyrė dabartinę kultūros viceministrę, buvusią LKT pirmininkę Dainą Urbanavičienę, kuri pasirašė minėtą dokumentą, ir kultūros ministrą Simoną Kairį, prašydamas jo komentaro apie susiklosčiusią situaciją.

Iš pradžių pati išpūčiau akis – kaip tokius projektus praleido LKT surinkti ekspertai, kodėl klausimų nekilo Tarybos nariams? Ir čia pat gavau paaiškinimą – savo paskyroje Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovė, LRT Metų asmenybe paskelbta Gintarė Masteikaitė parašė: „Tai puiki iliustracija to, kas nutinka spaudžiant vienam ar kitam sektoriui atsisakyti ekspertinio vertinimo pagal LKT prioritetus. Tai vienintelė LKT programa, kuriai buvo padaryta ši išimtis.

Turim, ką turim. Labai vertinu viską, ką LKT padarė dėl kultūros sektoriaus, ir tikiu, kad šioje vietoje klaidas išsitaisys. Reiktų nepamiršti ir tai, kad prie šios programos aktyviai prisidėjo ir buvusi KM valdžia, kuriai ekspertinis vertinimas ir neatrodė būtinybė.“ (tekstas netaisytas) Man viskas tapo aišku – Kultūros ministerija nusprendė padaryti išimtį ir reikalauti, kad paraiškos atitiktų tik teisinius ir ekonominius, bet ne kokybinius ar vertybinius kriterijus. Kitaip sakant, šiuo atveju nutarė neformuoti kultūros politikos. Tai nėra sveikintinas sprendimas ir džiugu, kad pamatėm pasekmes. Atvejį ateityje bus galima naudoti susiduriant su ekspertinio vertinimo skeptikais.

LKT paskelbė korektišką ir suprantamą atsakymą, D. Urbanavičienė detaliai paaiškino situacijos kilmę, S. Kairys įvardino neturintis abejonių dėl viceministrės pilietinės pozicijos. Tačiau tai įtikino ne visus. „Dabartinis kultūros ministras Simonas Kairys nenori kaltinti savo viceministrės, kuri būdama Tarybos pirmininkė uždėjo parašą ir palaimino pinigus“, – rašė A. Tapinas, toliau dėstydamas savo asmeninę logiką ir, mano akimis, iš principo ignoruodamas teisinę situacijos pusę. Pasigavę išviešintą problemą, sujudo ir politiniai konkurentai – socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje ėmė reikšti pasipiktinimą „D. Urbanavičienės sprendimu“ bei kvestionuoti jos moralinę teisę eiti viceministrės pareigas. Ir čia aš pykstu, nes, nors netobulai, bet tikrai geriau už daugelį komentuojančiųjų (įskaitant A. Tapiną) žinodama Lietuvos kultūros lauką, šiandien esu tikra: tai, kad D. Urbanavičienė eina viceministrės pareigas, yra vienas geriausių dalykų, kurie pastaruoju metu nutiko Lietuvai.

Nesileisiu į detales pasakodama jos nuopelnus. Tai – tyliai ir atsakingai savo darbą dirbanti profesionalė, kurios veikla neseniai įvertinta aukščiausiu Kultūros ministerijos apdovanojimu – garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Pasitikėjimą jos ligšioline veikla žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose jau išreiškė įvaĩrios asociacijos bei kultūros ir meno kūrėjai. Remdamiesi paviešinta situacija, verčiau grįžkime prie klausimo, kodėl srities profesionalų komentarai yra vertingesni (nors dažnai ne tokie patrauklūs) nei visuomenės veikėjų, nuomonės formuotojų. Ir nors teksto pradžioje minėjau kritikus, esu linkusi išplėsti sąvoką iki ekspertų bendrąja prasme. Nes profesionalų komentarai prieš žymių, tačiau specifinių žinių neturinčių asmenybių komentarus šiandien pralaimi daugybėje sričių.

Mano pačios pasitikėjimas A. Tapino vertinimais susvyravo prieš ketverius metus, kai 2017 m. sausio 15-ąją pasirodžiusioje „Laikykitės ten“ laidoje buvo kalbinta tuometinė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Nuostabu populiarioje laidoje matyti dėmesį kultūrai, tačiau džiugesį greitai nuslopino nusivylimas. A. Tapinas paklausė ministrės, ar normalu, kad LKT finansavo visas keturias tuometinio viceministro Audronio Imbraso įkurto LŠIC paraiškas, skirdama jiems 40 proc. šokio sričiai skirto finansavimo. Ministrei patikinus, kad A. Imbrasas pasišalinęs iš vadovo pareigų ir išėjęs iš steigėjų, o LKT paraiškas ekspertai vertina pagal kokybę, vedėjas ironizavo: „Na, viceministrų projektai visuomet bus kokybiškesni nei ne viceministrų.“

Kiek daugiau besidomintiems šokio lauku klausimų nebūtų kilę. Pavadinimai byloja, kad 2017 m. pirmame etape finansuoti LŠIC projektai – tai ryškiausius Europos jaunuosius šokėjus ir choreografus pristatančio tinklo „Aerowaves“ veikla Lietuvoje, vienos stipriausių žemyne Nyderlandų šokio trupės gastrolės Vilniuje bei du tęstiniai LŠIC projektai, orientuoti į aukšto lygio šokio edukaciją bei lietuvių kūrybos sklaidą užsienyje. Tai išskirtinę pridėtinę vertę Lietuvos kultūrai sukūrę projektai, ir ekspertų darbas yra ją pastebėti jau paraiškų pavidalu.

Ir čia aš pykstu, nes, nors netobulai, bet tikrai geriau už daugelį komentuojančiųjų (įskaitant A. Tapiną) žinodama Lietuvos kultūros lauką, šiandien esu tikra: tai, kad D. Urbanavičienė eina viceministrės pareigas, yra vienas geriausių dalykų, kurie pastaruoju metu nutiko Lietuvai.

Akivaizdu, kad A. Tapinas šiuolaikinio šokio lauku ne itin domisi. Ir tai normalu – laidų vedėjai, nuomonės formuotojai, visuomenės veikėjai neprivalo visko išmanyti. Galų gale, tai fiziškai neįmanoma. Tad didžioji abiejų čia mano minėtų situacijų problema yra ne pats A. Tapinas. Jis turi teisę garsiai reikšti savo poziciją, nekalbant jau apie aukšto įvertinimo nusipelniusias iniciatyvas, kurias vykdyti jam padeda užsitarnautas žinomumas bei pasitikėjimas. Problema tai, kad mes, skaitytojai, leidžiamės, jog sričių neišmanantys žmonės suformuotų mūsų nuomonę.

Todėl nė kiek nekeista, kad krūva komentatorių, iki šiol galbūt tik viena ausim girdėjusių LKT pavadinimą ir greičiausiai nė karto negirdėjusių D. Urbanavičienės pavardės, nuo šiol tai sies su valstybės išdavyste. Nors iš tiesų europietiškiau, atviriau, profesionaliau į savo sritį ir jos politikos formavimą žiūrinčių žmonių bei įstaigų Lietuvoje dar reikėtų paieškoti. Tačiau mums kur kas lengviau persiimti emocionaliai išdėstyta ir keletu faktų paremta žinomo ir kitose srityse, nei komentuojama, pagarbą užsitarnavusio žmogaus nuomone nei skirti laiką domėtis situacijos aplinkybėmis bei priešistore. Juk taip malonu pakutenti savo emocijas trumpa, aiškia informacija, išlaisvinančia pasipiktinimą: žiūrėkit, kokia neteisybė vos neprasprūdo pro mūsų akis!

Ir aš nesišaipau, nes savyje pastebiu lygiai tą pačią tendenciją. Neseniai peržiūrėjau didžiąją dalį vlogerio kelią pasirinkusio Skirmanto Malinausko „Youtube“ kanale įkeltų vaizdo įrašų, kuriuose ne kartą kritikuojama Lietuvos teismų sistema, kartais paminint konkrečius teismus ar teisėjų pavardes. Neabejoju, kad teisininko išsilavinimą turintis S. Malinauskas sritį išmano neblogai. Tačiau aš, teisinės sistemos neišmanantis žmogus, jo kalbose išgirstu vien moralinį šauksmą – pažiūrėkit, koks žmogiška prasme neteisingas sprendimas priimtas!

Kaskart, ištikus tokiam atradimui, rašydavau teisėjos egzaminą neseniai išsilaikiusiai draugei, kartodama: „Matai, kaip čia viskas blogai, kaip tie teisėjai elgiasi, kaip priima nusikaltėliams palankius sprendimus!“ O ji, neneigdama, kad visokių profesionalų pasitaiko, man kaskart kantriai aiškindavo, kad teisėjai negali vadovautis vien moralės normomis, kad gyvename teisinėje valstybėje, kur aukščiau už viską yra įstatymas, kuris griežtai apibrėžia teisinės sistemos darbuotojų veiklą. Nekalbant jau apie Europos Sąjungos propaguojamas vertybes ir nuostatą kuo rečiau skirti nusikaltėliams laisvės atėmimo bausmes. Iš pradžių viso to klausydama pykau – kaip ji gali vertinti sistemą labiau nei žmogišką moralę! Tačiau susidūrusi su panašia situacija savo srityje, suprantu – visur egzistuoja sistemos ir įstatymai, kurių neišmanydama negaliu tinkamai suprasti procesų. Srityse, į kurias gilindamasi ar praktikuodama nepraleidau kelių šimtų valandų, mano nuomonė lieka tiesiog asmenine pozicija, kurią vertinti kaip pavyzdinę būtų neadekvatu.

Mano pačios pasitikėjimas A. Tapino vertinimais susvyravo prieš ketverius metus, kai 2017 m. sausio 15-ąją pasirodžiusioje „Laikykitės ten“ laidoje buvo kalbinta tuometinė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Nuostabu populiarioje laidoje matyti dėmesį kultūrai, tačiau džiugesį greitai nuslopino nusivylimas.

Ne savo sritis vertinančių nuomonės formuotojų komentarai viešojoje erdvėje vertingiausi tuo, kad atkreipia dėmesį į galbūt pavojingus, neteisingus, netgi nusikalstamus reiškinius. Itin vertinga visų rūšių žiniasklaidos funkcija – viešumas –kaip nepageidautinos veiklos prevencija, kaip paskutinė galimybė sulaukti teisybės, jei atsakingoms institucijoms laiku ir vietoje nepavyko tinkamai išspręsti problemos.

Esminis klausimas: ar mes, informacijos priėmėjai, išgirdę faktą, jį tikriname ir domimės aplinkybėmis, ar pasitenkiname asmenine viešinančiojo pozicija ir nuomone? Be abejo, ekspertų turime įvairių, tad jų nuomonę bei išvadas taip pat derėtų vertinti kritiškai. Tačiau dažnu atveju savo sričiai daug metų paskyrę žmonės suvokia procesus ir žino, kas atvedė prie esamos situacijos bei ką galima ar ko nebegalima padaryti, kad būtų kitaip. Nuomonės formuotojams įdomus tik rezultatas. Būtent todėl jų veikla reikalinga kaip problemas fiksuojantis radaras, bet ne kaip situacijos vertinimas ar kitų žmonių nuomonės formavimosi pagrindas. Čia atsakomybė keliauja kiekvienam asmeniškai, nes nuomonės formuotojams galią suteikiame patys.

Aš nesu aptariamo Lietuvos kultūros tarybos atvejo ekspertė – įstaigos veiklą šiek tiek išmanau, tačiau formuojant COVID-19 padarinių švelninimo politiką nedalyvavau. Užtat jame dalyvavo per pirmą karantiną įsteigta Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacija su vadove G. Masteikaite, kurios komentarą cituoju teksto pradžioje. Vėliau, atsakydama į A. Tapino įrašo įkvėptą kaltinantį Seimo nario Roberto Šarknicko tekstą, situaciją išsamiai ir aiškiai aprašė pati D. Urbanavičienė. Šių dviejų profesionalių komentaruose įskaitau kur kas adekvatesnį ir labiau pagrįstą vertinimą/apžvalgą nei moraliniame A. Tapino šauksme. Tačiau aš esu žmogus iš kultūros lauko, nuolat sekantis dalies jame dirbančiųjų veiklą. O kuo labiau pasitikės kultūra profesionaliai nesidomintys žmonės?

Tiek ekspertai, tiek nuomonės formuotojai yra visuomenei reikalingi žmonės, atliekantys skirtingas funkcijas. Nuomonės formuotojai tik paviešina problemas – juk ir A. Tapinas įvardino situaciją bei savo poziciją, sprendimus nudeleguodamas atsakingiems žmonėms (pasirodo, teisinį pagrindą spręsti problemą turėjo visai ne kritikuota LKT, o Seimo nariai ir Užsienio reikalų ministerija).

Tačiau jei norime gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra reikalo drausti, nes žmonės asmeniškai ir sąmoningai renkasi nevartoti atitinkamos produkcijos, verčiau mokytis patiems susiformuoti savo nuomonę. Tam labai padeda daug laiko sritims skiriantys profesionalai, kurių, žinoma, nereikia aklai klausyti. Tačiau pravartu pasiremti jų įdirbio rezultatais, o tada daryti savo pačių išvadas.

Populiariausi