Atvelykis netikėtai padvelkė pavėluotu kairiosios politikos prisikėlimu. Smunkant asmeniniams ir partiniams reitingams premjeras praregėjo dėl Pakso-Venckienės bloko kandidato į vidaus reikalų ministrus. Taip holistas Gylys netikėtai liko už ministrų kabineto borto. Darbiečių vadas Mazuronis tokį smūgį patyrusią Pakso-Venckienės partiją savo pavyzdžiu pakvietė išsibėgioti į Darbo partiją.
Tuo metu Vijūnėlės dvaro skandalo herojus Malinauskas trenkė Socialdemokratų partijos durimis. Sunku nebuvo. Tiesiog gražus pavasaris, gynėsi nuo klausimų, ar ilgam, Druskininkų meras. Ir nebūdingai šypsojosi. Matyt, po visų su vandenimis susijusių vargų pagaliau rado laimę.
Malinauskas nebuvo vienintelis politikas, per Atvelykį mąstęs apie laimę. Tarsi sekdamas didžiuoju Karaliaučiaus metafiziku Immanueliu Kantu, kažkada išmąsčiusiu, jog „užsitikrinti sau laimę yra pareiga“, apmąstymus apie laimę paskelbė į latifundininko Karbauskio lankas metęsis ir už tai posto netenkantis ministras Skvernelis.
Ministras įstojo į feisbuką ir čia paskelbė savo mokyklinį rašinį apie laimę. „Aš esu laimingas, juk sveikata pats didžiausias žmogaus turtas“, – seniokiškai, kaip ir dera būsimam policijos vadui, prieš 30 metų samprotavo tuometis Marijampolės paauglys.
Neatsilikdamas nė per žingsnį nuo naujojo reitingų karaliaus per Atvelykį įtemptai apie laimę mąstė ir premjeras. Kūrybinių kančių rezultatas – pirmadienį paskelbtas premjero traktatas „Žmonių savijautą lemia ne vien minimumai ir ekonominiai rodikliai“.
Pripažinęs, kad „psichologinė atmosfera valstybėje yra tragiška“, konstatavęs, kad „socialiniai tinklai leidžia bendrauti su kuo nori ir kada nori“ ir išaiškinęs, kad „skaičiais ir planais laimės pojūčio nepakeisi“, premjeras savo traktate griežtai sudirbo minimalios algos didinimą.
„Jeigu socialdemokratai būtų vieni valdžioje, garantuoju – orientacija į išgyvenimo minimumus pasibaigtų. Minimumai yra išgąsdintų, pažemintų ir bejėgių žmonių visuomenės rodikliai. Mūsų žmonės nebegali gyventi tokioje valstybėje“, – su nebūdinga sau aistra šaukia tautą Butkevičius.
Mat važinėdamas po Lietuvą premjeras įsitikino, kad ekonomika smarkiai kyla, bet žmonių akyse vis tiek nėra šviesos, o veiduose – šypsenos. Kokia premjero laimės formulė?
Nekreipti dėmesio į pinigų kiekį, pataria jis. Anot premjero, ekonomizuotą požiūrį į gyvenimą reikia pakeisti atsižvelgimu į visuomenės savijautą, nes pinigais labai lengva manipuliuoti ir apgaudinėti, o žmonių savijauta manipuliuoti neįmanoma.
Matyt suvokdamas, kad netaip lengva įtikinti lietuvį pinigų nesvarba, Butkevičius audžia gilesnę mintį. Iš ko paaiškėja, kad laimę galima pasiekti išorinę emigraciją pakeitus sveika vidine migracija. Bet ir to dar maža. Butkevičiaus vizija – didėjantis gimstamumas ir augantis piliečių skaičius, taip pat kūrybinės asmenybės pergalė prieš rutiną.
„Kalbu apie visus kuriančius žmones: mokslininkus, menininkus, verslininkus, aukštas ir ne tokias aukštas pareigas einančius žmones“, rašo Butkevičius ir priduria: „Proveržiui privalome sukurti tokią valstybę, kurioje būtų suteikta galimybė įgyvendinti naujas idėjas – verslo, mokslo, meno ar kosminių technologijų.“
Tačiau kaip įveikti rutiną? Ir kaip premjeras privers lietuvius ir jų moteris daugintis greituoju būdu?
Šie du be galo svarbūs tautinei laimės idilei klausimai premjero traktate – be atsakymų. Jis tik pažada, kad tai įvyks „neilgai trukus“. Su sąlyga, kad Butkevičius, Bradauskas, Bernatonis, Malinauskas, Vėsaitė ir kompanija nuo rudens Lietuvą gautų valdyti vieni...
Kaip ten dainavo Landsbergis senovėje? Kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės... Jau minėtas filosofas Kantas į klausimą, kaip jaustis laimingu, atsako ir trumpiau už premjerą, ir be pinklinančios dirbtinės aistros: „Kad jaustumeis laimingu, reikia elgtis ne pagal nustatytus principus, o tik pagal empirinius patarimus, pavyzdžiui: dietos, taupumo, mandagumo, santūrumo ir t. t., apie kuriuos patyrimas sako, kad jie paprastai padeda gerai savijautai.“
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
