Nuomonės

2021.01.24 10:16

Donatas Katkus. Iš tylos ateinantis garsas

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro, LRT.lt2021.01.24 10:16

Atėjo į lietuvių muziką nauja kompozitorių karta. Atsinešė ne tik naujas madas ir naują muzikinio kalbėjimo  stilistiką, bet ir naują, kitokią atlikėjų kartą. Dar prieš dvidešimt, trisdešimt metų mūsų Akademijos auklėtiniai – instrumentalistai, išugdyti gerų tradicinės, klasikinės ir romantinės muzikos tradicijų, naujausią muziką atlikdavo  kaip būtiną, bet marginalinį priedą prie savo tradicinio repertuaro ir koncertų programų, o šiandienos jaunieji – priešingai – specializacija gilinantis į naujas muzikinės kalbos sritis ir atsargus žvilgsnis į praeitį.

Atlikėjų šiandienos tikslai ir elgesys nepaprastai keičiasi. Ansamblio „Synaesthesis“ entuziastų atsiradimas, nuostabus jo vadovas Variakojis pirmą kartą Lietuvoje iškėlė naujausios muzikos gilių prasmės studijų, absoliutaus atlikėjo profesionalumo reikalaujančias nuostatas. Atsimenu, kaip dar neseniai naujoji muzika buvo studijuojama truputį atmestinai, formaliai, jos muzikinės raiškos klodams taikant klišinį, romantizuotą pasaulėvaizdį. Tai vyko tada, kai jau dešimtmečius Prancūzijoje gyvavo P. Boulezo ansamblis, Europoje radosi kitų kolektyvų, kurių specializacija – šiuolaikinė muzika.

Jie pirmieji peržengė tabu buvusius barjerus tarp džiazo, roko ir vadinamosios rimtosios muzikos. Tradicinių žanrų kūrybos trupėjimas, vis naujų instrumentų, skambesio šaltinių maišymasis, ieškant naujų skambesių, išjudino atlikėjų bendruomenę. Nors komercinis tradicionalizmas išliko, naujieji kūrėjai veikia tarp įvairiausių ansamblių. Tuo tarpu tradicinė muzika laiko atlikėjus tradiciniuose kolektyvuose. Orkestruose, kurių vidinis muzikantų judėjimas nekeičia žanrinės esmės, o kokio Lietuvos kvarteto sudėtis nesikeičia 40 metų. Vilniaus kvartetas – dar daugiau, kaip vientisas ansamblis gyvas ir šiandien. Bet tai sunkiai įsivaizduojama šiuolaikinėje muzikoje.

Brolio ir sesers Loros ir Arno Kmieliauskų duetas „Dvidešimt pirštų“, nors ir išlaiko ansamblinę vienybę, renka repertuarą smuiko ir violončelės duetui, tačiau iš esmės tai tipiški modernūs ir universalūs atlikėjai. Jų profesionalumas remiasi gebėjimu dalyvauti įvairiausiuose muzikiniuose projektuose, performansuose, įvairių muzikantų kolektyvuose, kaip kokie džiazistai yra absoliučiai judrūs ir kartu geba labai kompetentingai atlikti šiuolaikinę muziką. Jie viską gali išmokti. Jie puikiai groja ir tradiciniuose kvartetuose, groja naujausią muziką styginiams, dalyvauja sambūriuose su kitais muzikantais.

Pirmasis jųdviejų „Dvidešimties pirštų“ kompaktinis diskas „Performa“ natūraliai paskirtas lietuvių jauniesiems kompozitoriams. Tai sąmoningai padaryta kūrinių stilistinė atranka, nes jie atstovauja dabar, ypač pas mus, tarp jaunųjų labai madingam stiliui, kurį sąlygiškai norėčiau pavadinti garsų spalvinės tėkmės muzika. Ta tėkmės muzika – be ritminio suskaldymo ir be tipiškos intonavimo melodikos. Čia vyrauja garso tembro kitimo reikšmė, iš jo išaugantis dinaminis bangavimas. Arba konkrečių gyvenimo garsų asociacijos. Muzika tarsi stovi, kitimai vos vos pastebimi, labai primenantys minimalistinę, repetityvinę muziką. Visiškas susikaupimas, kaip vidinėje kontempliacijoje. Iš to išplaukia išorinis rimtumas, niūrumas. Šviesos ir šypsenos toje muzikoje atrasti labai sunku. Kaip nirvana, ne garsų stebėjimas, bet jų pajautimas, pasąmoninis susiliejimas.

Rytis Mažulis galėtų būti įvardintas šio stiliaus pradininku, nors kūrė stipriai intonuotą, ketvirtatonių erdvę. Jau keletas dešimtmečių šis stilius yra gyvas mūsų muzikoje. Čia matomos ryškios aleatorikos, t. y. atsitiktinio garsų derinimo technikos šaknys. Labai ilgai atlikėjai nesuprato jos emocinės prasmės, sakykime, grodami kiek „chaltūrino“. Ši tradicija atsirito iki naujųjų atlikėjų. O atlikti šio stiliaus muziką tradiciškai išauklėtiems muzikantams labai nelengva, nes grynas garso tėkmės ir spalvos charakteris reikalauja naujų, neįprastų garso spalvos įvaldymo priemonių, paties garso netradicinio girdėjimo, kitos emocionalizmo sampratos. Kmieliauskų atlikimas atveria naujas interpretacines galimybes, nors šiandien dar sunku įsivaizduoti, kaip galima kitaip atlikti, naujai interpretuoti šią muziką po pirmojo jos nuskambėjimo. Kol kas ji muzikavimo esme labai siejasi su džiazu, kur kiekvienas naujas muzikavimas negali būti tiksliai pakartotas, kaip ankstesnis.

Šis „Performos“ diskas įdomus ir tuo, kad susietas su vizualizacija, kurios autorė – Lauryna Narkevičiūtė. Vaizdinės muzikos interpretacijos, publikuotos įvairiuose leidiniuose ir galiausiai solidžiame dizaino žurnale „IdN“ („International Designers Network“), kartojamos ir prie disko išleistame bukletėlyje. Gražiausiai juos charakterizavo pati autorė: „Garso siluetai“.

Diskas pradedamas Mykolo Natalevičiaus duetu „rasa.rūkas“. Puikiai pavykęs kūrinys, kurį laiko aiški vidinė dramaturgija, nors čia nerasime kokių realistinių vaizdelių. Puikiai išdėstytos ir prasmingos iš tyliausių, vos suvokiamų tolumų artėjančios dinaminės bangos, labai prasmingas vidurinis epizodas, kai staiga išryškėja harmonijos sunkumas ir iš jo kaip koliažas išplaukusi tradicinės spalvos violončelės melodinė nuolauža. Daro įspūdį ir aiški kūrinio forma, muzikinio judesio prasmė.

Dominyko Digimo „Vaikštant trimis taškais“ – lyg abstraktus erdvės paveikslas, kuriame kompozitorius pats sau fiksuoja vaikščiojimą Vilniumi tarp trijų bažnyčių, skambant varpams. Fone besitęsiantys garsai kuria įtampą ir laukimo pojūtį, lyg ir miesto ūžesį. Pavieniai aštresni ir trumpi garsai tarsi vaizduoja varpo skambesį ir miesto triukšmą. O gatvės paveikslą visiškai konkrečiai parodo lygus kulniukų kaukšėjimas kūrinio pabaigoje. Lyg ir realistinis garsais suabstraktintas paveiksliukas. Tačiau tų garsų išdėstymas kalba muzikine kalba, turi savo muzikinę logiką, ir tai imponuoja.

Rūtos Vitkauskaitės kūrinio vizualizaciją Lauryna Narkevičiūtė pavadino „Virš jūros lygio“, kai kompozitorė kūriniui surado naujadarą „Aukštetas“. Vėlgi kūrinio motyvas – ne jausmai, ne pasakojimas, bet labai aukštų styginių (smuiko), taigi konkrečių, realių garsų skambesys. Gryna aleatorika, laisvas, neformalus styginių instrumentų garsų mišinys. Kai kas gali išgirsti ir paukščių skardenimą, kol registras nusileidžia iki violončelės žemų garsų improvizavimo. O pabaigoje vėl – lėtas ilgas glisando kuria tą patį tėkmės įvaizdį. Kūrinio esmė – konkrečios tikrovės atvaizdavimas, lyg atmetant visas emocines, taigi žmogiškos patirties, asociacijas.

Juliaus Aglinsko kūrinį „Tarp tylos“ L. Narkevičiūtė pavadino „Procesu“.

Tarsi harmonijos, tradicinių akordų judesys, lyg kokios konvencinės melodikos atkarpos, skandinamos į tylą. Pauzės tradicinėje muzikoje dažnai vaidina minties jungties vaidmenį, o štai čia harmoninis ir melodinis judesys lyg suplėšomas į skutus. Tyla ima veikti kaip reali tikrovė. Kaip Daoistinis Niekas. Harmoninė melodija kuria tradicinio pasaulio asociaciją, tarsi norint ką pasakyti tradiciškai muzikinio, kupino niūrios reikšmės. Kompozitorius puikiai išnaudoja tylos tarp garsų psichologinį efektą – tyla čia kuria stiprią laukimo tendenciją.

Diske yra ir Arturo Bumšteino kūrinys „Lyrica“, kurį vizualistė pavadino „Gyvsidabris“. Tai labai originaliai supinti įrašytų balsų tembrai su gyvai grojančiais muzikantais. Balsai skirtingais aukščiais ir tembrais tarsi dainuoja vaistų lotyniškus pavadinimus. Vėlgi žaidžiama aleatoriniais garsų dariniais, vyksmas susidaro einant pro kontrastingus dinaminius registrus ir vėl skęstant į tylą. Balsai sužmogina skambesius, atsiranda raiškos, netgi ironijos. Tačiau styginiai žmogiškų balsų niekur nepaleidžia, nuolat juos seka, imituoja. Suteikia pseudoemocionalios raiškos vaizdą. Vietomis kūrinys skamba lyg malda. Bet gale ištirpsta į tylą, į nieką.

Andriaus Maslekovo kūrinys lyg ir turi kultūrinių aspiracijų: „Naktinių drobių šešėliai, dedikacija Mikalojaus teptukui“, kurį L. Narkevičiūtė interpretavo vienu žodžiu „Pulsas“. Vėl tas pats visų pamėgtas trafaretas – iš tylos į tylą. Tačiau jo idėja su Čiurlioniu nesusijusi. Tai fizinio teptuko garso atvaizdas. Teptuko judesys, tarsi atkuriant tapymo garsų procesą. Muzika teptukui, veiksmo vaizdas ir tik už jo gal yra Čiurlionis. Kleksai, taškai, brūžesiai, popieriaus trynimas, lyg supykus, atmetant kažką. Ir tuos veiksmus vis užklumpa tyla. Paveikslas, kuriame trūksta vyksmo, laikas vaidina nedidelį vaidmenį. Tačiau muzikos tėkmėje, kitimuose yra įtikinamų spalvinių darinių (pizzicato, rikošetai, tyliausi spiccato).

Tad viso disko kūrinius vienija visai netradiciniai turinio motyvai. Fizinio pasaulio paveikslas ir tik už jo yra dramaturgija, forma, žmogaus emocinės asociacijos. Ta prasme ši muzika pagauna nauju inspiracijų pasauliu ir, reikia pasakyti, meistriškai įkūnytomis tų inspiracijų garsinėmis realizacijomis. Ši stilistika lyg susilieja su moderniais džiazo ir roko kūrėjų ieškojimais, sudarydama savaip vientisą visų šių žanrų šiuolaikiškumo įvaizdį. Taigi konkrečioji muzika, truputį panaši į kažkada iškeltą Boulezo idėją. Puiku, kad atsiranda tokių talentingų ir pasišventusių atlikėjų kaip Lora ir Arnas Kmieliauskai, kurie padeda atverti langus į kitą, naują muzikos erdvę.

Ir viena pastaba. Čia vėl ryškėja charakteringas naujos lietuvių muzikos bruožas: ta muzika skiriama ne lietuvių klausytojui. Ji nebesitapatina su mūsų bendruomenės identitetu, kaip tai darė koks Kutavičius, Bajoras ar Balakauskas. Jie net negalvoja, ką lietuviškas identitetas reiškia. Tai kosmopolitiniai, tarptautinei bendruomenei skiriami kūriniai. Mūsų autoriai kiek galėdami stengiasi neišsiskirti iš internacionalinės kūrybos stilistikų, skirtų tarptautinių festivalių publikai. Ir šis diskas iš esmės skirtas jiems, nes jos visas svarbiausias apipavidalinimas – anglų kalba.

Populiariausi