Nuomonės

2021.01.17 11:13

Piktos kino kritikės. Didžiųjų ekranų grandai mūsų namuose

Piktos Kino Kritikės, LRT.lt2021.01.17 11:13

Jau ne pirmi metai matome, kaip didieji kino režisieriai keliasi į „Netflix“, HBO, „Amazon Prime Video“ ar kitas namų kino platformas. Verta prisiminti kad ir kelis „Oskaro“ laureatus: Alfonso Cuaróną ir jo „oskarinį“ filmą „Roma“ (2018), Steveną Soderberghą ir jo „Skalbyklą“ („The Laundromat“, 2019), brolių Coenų „Basterio Skragso baladę“ („The Ballad of Buster Scruggs“, 2018), Martino Scorsese`ės „Airį“ („The Irishman“, 2019) ar Steve`ą McQueeną. Aišku, ne visiems režisieriams projektai pasisekė.

Štai užpernai viso pasaulio (įskaitant Lietuvą) žiūrovai išmoko tarti Bong Joon-ho pavardę, bet mažai kas žino, kad Joon-ho jau buvo susipažinęs su Holivudo rampų šviesa, kai „Netflix“ platformai sukūrė filmą „Okča“ („Okja“, 2017). Bong Joon-ho buvo skirtas didžiulis biudžetas, tad iš tos laimės jis, aišku, su juo nesusitvarkė, o filmas išėjo toks pat keistas kaip ir pats pavadinimas.

Bet grįžkime prie sėkmingesnių istorijų, pvz., Steve`o McQueeno. Deja, jei gyvenate Lietuvoje, tai mūsų teritoriją „Amazon Prime Video“ kol kas traktuoja kaip atsilikėlių kraštą, nes pasiūla primena lietuviškų komercinių kanalų nugrotą repertuarą.

O McQueenas sukūrė labai intriguojantį penkių dalių serialą „Mažas kirvis“ („Small Axe“, nuo 2020), kurio antra dalis puikuojasi britų kino žurnalo „Sight & Sound“ 1-oje geriausių praėjusių metų filmų 50-uko vietoje. Mūsų vietinėse namų platformose – taip pat jau kino teatruose išrodyti filmai arba skirti veikiau tiems, kurie nesupranta angliškai, tad jiems būtini lietuviški subtitrai. Taigi, nyku toj Lietuvoj ne viena prasme...

Šįkart apie kelis filmus, kuriuos galite pasižiūrėti ramia sąžine – legaliai.

Uždarytos namie, nes kino teatrai mūsų neįsileidžia, bandome ieškoti garsių vardų „Netflix“ ar HBO. Tad šįkart apie kelis filmus, kuriuos galite pasižiūrėti ramia sąžine – legaliai. Kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ jau aptarėme Davido Fincherio „Manką“ („Mank“, 2020), labiau skirtą mėgstantiems klasikinio Holivudo 4-ojo dešimtmečio filmus. Trilerio čia neieškokite, bet, jei sugalvosite pasižiūrėti, tikrai nepralošite – nors kiek susipažinsite su to meto Holivudo grandais, nors ir tektų po kiekvienos pavardės spausti pauzę ir pasiguglinti vieną ar kitą personą. O gal ir visas.

O kas išsiilgęs Fincherio idealiai kuriamos įtampos, vertėtų prisiminti jo serialą „Protų medžiotojas“ („Mindhunter“, 2017–2019, „Netflix“). Jei jau peržiūrėjote visas serijas su Mis Marpl ir Erkiuliu Puaro, verta nerti giliau ir tamsiau. Tikrai nežinome, kur ta riba, mus skirianti nuo serijinio žudiko, o ši, regis, Fincherį taip pat be galo domina, juo labiau kad serialas sukurtas, remiantis realių nusikaltėlių liudijimais. Be to, mūsų mylimas režisierius jau ne kartą ėmėsi psichologinių trilerių: „Septyni“ („Se7en“, 1995; „Zodiakas“, 2007).

Įtampą režisierius kaip visada augina lėtai ir labai detaliai, tad pirmojo sezono kelios pirmos serijos gali net užmigdyti, tačiau taip lengvai nepasiduokite ir sulauksite atpildo. Anot režisieriaus, serijiniai žudikai – be galo nelaimingi žmonės, daugumos jų vaikystė buvo traumuota, tačiau Fincheris nežaidžia mūsų simpatijomis, veikiau visi filmo personažai tam tikra prasme antipatiški: ir nusikaltėliai, ir FTB agentai, spinduliuojantys tokį pat emocinį šaltumą kaip ir jų tyrimo objektai: ar tai būtų aukos, ar agresoriai.

Kitas, jau kurį laiką su namų kino platformomis flirtuojantis režisierius Spike`as Lee pernai sukūrė net du filmus: itin nevykusį „Da 5 Bloods“ („Netflix“) ir dokumentinį muzikinį „Amerikietiškoji Davido Byrne’o utopija“ („David Byrne’s American Utopia“, HBO). Šis filmas labiau vykęs, bet ir stengtis nelabai buvo ko – tik mandrai nufilmuoti Byrne`o koncertą Brodvėjuje.

Tačiau kas klausėsi grupės „Talking Heads“ ir ją mėgo, tas nekreips dėmesio į režisūrą, o tiesiog mėgausis nuostabiu pasirodymu. Įdomu, kad Byrne’as koncertui režisuoti pasirinko Spike`ą Lee, bet kartu ir suprantama, nes abu yra aršūs socialinės aplinkos kritikai. Tam pritaria ir pats Davidas Byrne’as, teigiantis, kad su Lee jie pažįstami nuo 9-ojo dešimtmečio, o jų kūrybinės karjeros egzistavo paraleliai: tik vieno – muzikos pasaulyje, kito – kino.

Filmo koncerto konceptas – tarytum paties atlikėjo ir žiūrovo kelionė, ne tik pavienės dainos, o viską vainikuojantis „Talking Heads“ hitas „Road to Nowhere“ suskamba dabartiniame kontekste ir ironiškai, ir pranašiškai.

Regis, „Netflix“ platformos užmojai išties platūs. Štai praeitais metais ji labai aktyviai supirkinėjo filmus: ne tik iš festivalių, bet ir didžiųjų Holivudo studijų. Vienas tokių filmų – garsaus amerikiečių scenaristo, ne per seniausiai pradėjusio ir režisuoti, Aarono Sorkino „Čikagos septyneto teismas“ („The Trial of the Chicago 7“, 2020). Tai vienas iš filmų, kuriam jau dabar žadama ne viena „Oskarų‟ nominacija. Vien ko vertas aktorių ansamblis. Pasak paties Sorkino, scenarijus, kurtas Stevenui Spielbergui, net 14 metų gulėjo stalčiuje, tačiau pastarieji ketveri Donaldo Trumpo prezidentavimo metai jį paskatino grįžti prie Čikagos septyneto istorijos.

Filme Sorkinas atkuria 1969-aisiais vykusį teismo procesą, kai buvo teisiami Abbie Hoffmanas, Jerry Rubinas, Davidas Dellingeris, Tomas Haydenas, Rennie Davisas, Johnas Froinesas, Lee Weineris ir Bobby Seale’as – radikalūs kairieji, kaip kad teigiama filme. Jie kaltinti sąmokslu ir riaušių prieš Čikagos policiją organizavimu 1968-aisiais, vykstant Demokratų partijos suvažiavimui. Nuo pat pradžių aišku, kad tai politinis procesas, žmonės teisiami už idėjas ir mintis, nes naujai išrinktas Richardas Nixonas nori užbaigti audringąjį 7-ąjį dešimtmetį ir visas jo revoliucijas.

Nors visi kaltinamieji protestavo prieš Vietnamo karą ir ten siunčiamų šauktinių kvotos didinimą, galima sakyti, nebuvo pažįstami, be to, nesutarė dėl taktikų ir strategijų. Davidas Dellingeris (John Carroll Lynch) – šeimos tėvas ir bekompromisis pacifistas, Abbie Hoffmanas (Sacha Baron Cohen) ir Jerry Rubinas (Jeremy Strong) – „Youth International Party“ („Yippies“) įkūrėjai – apskritai pasisakė už kultūrinę revoliuciją, jiems protestas – tai teatras, keičiantis žmonių mąstymą.

Tuo tarpu studentų judėjimo aktyvistą Tomą Haydeną (Eddie Redmayne) Hoffmanas ir Rubinas erzina, jis laikosi pozicijos, kad tik laimėjus rinkimus galima įgyti galią ir įvykdyti esminius pokyčius. Visa kita tėra tuščias šou. Nereikėtų pamiršti ir „Juodųjų panterų‟, kur kas labiau garsėjusių konfrontaciniais metodais, nario Seale`o (Yahya Abdul-Mateen II), kuriam iškelti kaltinimai akivaizdžiai absurdiški ir kuris šiame teismo procese figūravo tik tam, kad būtų dar labiau sukompromituoti baltaodžiai aktyvistai.

Sorkinas ne tik puikiai jaučia laiko pulsą (paralelių su šiandiena – nors kibiru semk), jis kuria išties įtraukiantį reginį, meistriškai jungdamas vaidybines scenas ir archyvinius kadrus. Jau nekalbant apie tai, ką Sorkinas moka kurti geriausiai – verbalines kovas: patikėkite, jų čia tikrai netruks.

Filmas taip pat išvengia pigios 7-ojo dešimtmečio kontrakultūrinių judėjimų trivializacijos ir tikime, kad bent dalį žiūrovų paskatins pasidomėti istorija. Taip pat mūsų akyse po gana nykaus „Borato. Kito filmo‟ („Borat Subsequent Moviefilm“, 2020) reabilitavosi Sacha Baronas Cohenas – čia jis sukūrė išties įsimenantį išmintingo klouno vaidmenį.

„Netflix“ taip pat nusipirko garsaus vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó pirmą filmą anglų kalba „Moters dalys‟ („Pieces of a Woman“, 2020), kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Tai ant deklaracijos ribos balansuojanti drama, pasakojanti apie Martos (Vanessa Kirby) ir Šono (Shia LaBeouf) išgyvenamą traumą, kai gimdymo metu miršta jų naujagimis. Ši scena trunka apie 20 min. ir dėl didesnio poveikio nufilmuota vienu kadru.

Mūsų teritoriją „Amazon Prime Video“ kol kas traktuoja kaip atsilikėlių kraštą, nes pasiūla primena lietuviškų komercinių kanalų nugrotą repertuarą.

Po to, peršokę kelias savaites, jau matome personažus, esančius radikaliai skirtinguose poliuose: Marta visiškai susitelkusi į save, o Shia LaBeoufas, regis, vaidina pats save. Jo kuriamas tiltų statybininkas – šiurkštus, impulsyvus, agresyvus ir dar alkoholikas – netektį išgyvena pasirinkdamas destruktyvų toksiško vyriškumo kelią.

Žiūrint šį filmą, sunku suvokti, kaip ši pora apskritai galėjo galvoti apie šeimos kūrimą ir kas juos sieja. Čia nepadeda ir gana prikišamai scenaristės Katos Wéber siūloma socialinių klasių tema. Galų gale neatrodo, kad Wéber Šonas labai domintų: vienu metu jis apskritai dingsta iš dramaturginio radaro. Ak, taip, žinoma, juk filmo pavadinimas – „Moters dalys‟.

Neabejotinai filmas – tai Vanessos Kirby tour de force, tačiau net aktorių meistriškumas (beje, valdingos Martos motinos vaidmenį kuria Ellen Burstyn) neužmaskuoja tarsi paskubomis „sumesto‟ scenarijaus.

Personažai eskiziniai, o teismo procesas prieš gimdyme dalyvavusią akušerę (Molly Parker) išties nukrenta tarsi iš giedro dramaturginio dangaus. Juo labiau kad jis reikalingas tik tam, kad būtų pakartota tai, kas jau buvo anksčiau suformuluota.

Prikišamas simbolizmas filmui taip pat nepadeda: nuolatos pasikartojantys statomo tilto vaizdai, suprask, tai Martos vidinis pasaulis ir jos santykiai su partneriu. Arba nuolatinis protagonistės obuolių valgymas (nes naujagimis, pasak jos, kvepėjo obuoliais), sėklų daiginimas, tikriausiai net nereikia sakyti, – traumos išgyvenimas ir naujo gyvenimo kūrimo troškimas. Apie patetišką filmo epilogą geriau patylėsime…

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt