Nuomonės

2021.01.13 15:57

Andrius Nevera. Baltarusijoje daromų nusikaltimų žmoniškumui autorių ir vykdytojų baudžiamoji atsakomybė

prof. dr. Andrius Nevera, Mykolo Romerio universitetas, Teisės mokykla Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso institutas2021.01.13 15:57

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariuomenei šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista. Grubi karinė jėga buvo panaudota prieš taikius, beginklius Lietuvos piliečius, kurie dainomis ir savo kūnais siekė apginti 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbtą mūsų šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, mūsų visų laisvę.

Beginkliai ir nacionalinėmis, istorinėmis Baltarusijos vėliavomis nešini baltarusiai pastaruoju metu taip pat pripažįstami savo šalies atsinaujinimo ir išsivadavimo iš daugiau nei dvidešimt metų trunkančio autoritarinio ir iš esmės Sovietų Sąjungos kvapu trenkiančio A. Lukašenkos režimo simboliu. Tačiau, kaip ir tuometėje Lietuvoje, šiandienos Baltarusijoje režimas priimti demokratijos sąlygotų procesų nenori ir taikių žmonių atžvilgiu naudoja smurtą bei prievartą.

Per kelis mėnesius trunkančius taikius baltarusių protestus, kuriais siekiama aiškiai ir vienareikšmiškai išreikšti tautos kategorišką nesutikimą dėl šalies prezidento rinkimų rezultatų klastojimo, sužalota šimtai žmonių, tūkstančiai ilgesnį ar trumpesnį laiką laikomi įkalinti, yra ir žuvusiųjų. Baltarusių ir įvairių žiniasklaidos priemonių dėka visas pasaulis galėjo ir gali matyti, kaip režimas visą savo smogiamąją, represinę jėgą nukreipė ne prieš agresorių, o prieš beginklę tautą.

Būtent prievartos ir smurto naudojimo savo tautos atžvilgiu klausimai jau kuris laikas yra Europos Sąjungos ir užsienio valstybių dėmesio centre. Visi girdime, kad tiek A. Lukašenkai, tiek jo valdomo režimo šalininkams taikomos įvairaus pobūdžio sankcijos. Neabejotina, kad toks atsakas yra būtinas ir neišvengiamas, tačiau akivaizdu, kad baltarusiams vienas svarbiausių šios dienos klausimų yra režimo lyderio ir jo pakalikų baudžiamosios atsakomybės klausimas.

Visiems žinoma, kad teritorinis valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principas yra pamatinis, jo pirmumas kitų principų sistemoje neginčijamas. Visuotinai pripažinta ir tai, kad paneigti teritorinės baudžiamosios jurisdikcijos primatą galima tik tuomet, kai jos taikymas dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo negali būti įgyvendintas.

Vertinant šios dienos situaciją Baltarusijoje, daugiau nei akivaizdu, kad siekiant teisiškai įvertinti tiek pastaruoju metu, tiek per visą ilgą A. Lukašenkos režimo gyvavimo laikotarpį sukurtą blogį teritorinės jurisdikcijos pritaikyti galimybės nėra. Režimas nei nori, nei gali persekioti pats save. Būtent šiame kontekste visų pirma iškyla universalios baudžiamosios jurisdikcijos pritaikymo problema, kurią spręsdami turime nuspręsti dėl režimo vadovui bei jo parankiniams inkriminuojamų nusikaltimų spektro, nes apie universalios jurisdikcijos pagrindu paremtą baudžiamąją atsakomybę galime kalbėti tik tuomet, kai yra padarytas kuris nors tarptautinis ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimas. Kitas svarbus klausimas – sprendimas dėl to, koks tarptautinės teisės subjektas spręs dėl universalia jurisdikcija pagrįsto baudžiamojo proceso pradėjimo.

2020-12-09 tuometis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras E. Pašilis, išsamiai susipažinęs su 2020 metų lapkričio 30 d. Generalinei prokuratūrai pateiktu Lietuvoje gyvenančio Baltarusijos piliečio pareiškimu dėl smurto, kurį jis patyrė 2020 metų spalio 13 d. Baltarusijos sostinėje Minske, pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1003 straipsnio 1 dalį. Ši Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso norma nustato atsakomybę už tokį kankinimą, kuris, nors pagal mūsų teisę šiuo metu gali būti persekiojamas universalaus baudžiamosios jurisdikcijos principo pagrindu, tikrąja šio žodžio prasme nėra tarptautinis nusikaltimas.

Žinoma, vertinant pavienio asmens pareiškimą dėl asmeniškai patirtų kankinimų, kurie tapo vykdomos valstybės politikos rezultatu arba kurie buvo atlikti veikiant valstybės leidimu, kurstymu, palaikymu ar pritarimu, kitaip ir negalėjo būti įvertinti pirminėje baudžiamojo proceso stadijoje. Tačiau daugiau nei akivaizdu, kad A. Lukašenkos režimo veiksmai yra sisteminio pobūdžio ir plataus masto. Neabejotina, kad šių veiksmų padariniai siejasi ne su vienu ar keliais asmenimis, o su reikšminga baltarusių tautos dalimi. Tai reiškia, kad bent jau režimo politinis lyderis ir reikšmingiausi jo valios vykdytojai atsakingi ne tik už pavienius kankinimo atvejus, o už nusikaltimus žmoniškumui, t. y. už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis.

Šis įsitikinimas grindžiamas akivaizdžiai stebimais sąmoningais ir sistemingais civilių, taikių Baltarusijos gyventojų užpuolimo atvejais, kurie pasireiškia tiek pagrindinėms tarptautinės teisės normoms prieštaraujančiu kalinimu, tiek kankinimu, tiek sunkių seksualinės prievartos formų taikymu, tiek kitomis panašiomis nežmoniškomis veikomis, kurių išraiška tyčia sukeliamos didelės kančios, sunkūs kūno sužalojimai arba didelės žalos padarymas psichinei ar fizinei žmonių sveikatai. Be to, šiuo metu yra pakankamai fiksuotų liudijimų, kad ilgus metus buvo vykdoma ir tokia nusikalstama valstybės politika, dėl kurios daugybė asmenų yra pradingę, o politinė valdžia atsisako pranešti apie jų likimą, elgiamasi taip, tarsi tų asmenų niekada ir nebuvo.

Taigi, režimas jau seniai apsisprendė eiti prieš savo tautą, prieš beginklius civilius. Kitaip tariant, apsisprendė vykdyti organizuotą, sistemingą ir prieš reikšmingą tautos dalį nukreiptą veiklą. Nusikaltimų žmoniškumui kontekste tokia veikla, kai pasitelkiami ir žymūs visuomeniniai ištekliai, įtraukiama valstybės institucijų sistema, ekonomika, pažeidžia ne tik žmogaus teises, bet ir visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, todėl vadinama nusikalstama politika.

Būtent ne pavienių atvejų, o nusikalstamos politikos ir jos padarinių baudžiamasis teisinis vertinimas universalaus baudžiamosios jurisdikcijos principo pagrindu yra šios dienos tikslas, o kartu ir problema. Baltarusija nėra Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto valstybė narė ir neabejotinai, esant dabartinei situacijai šalyje, valstybiniu lygmeniu nesikreips su prašymu ištirti Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priskirtiną nusikaltimą.

Neabejotina, kad šiuo tikslu nesulauksime ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos kreipimosi, nes A. Lukašenkos režimo šalininkė yra veto teisę turinti Rusijos Federacija. Taigi, tokiu atveju kompetenciją spręsti dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo universalios baudžiamosios jurisdikcijos pagrindu turi bet kuris suverenas, kurio baudžiamajame įstatyme ši baudžiamosios jurisdikcijos rūšis susieta su nusikaltimais žmoniškumui.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse universalus baudžiamosios jurisdikcijos principas įtvirtintas 7 straipsnyje. Šios normos turinys aiškiai deklaruoja, kad formaliai Lietuva turi kompetenciją persekioti bet ką, kas inter alia už Lietuvos teritorijos ribų padarė nusikaltimą žmoniškumui (BK 100 straipsnis).

Tačiau šioje tematikoje svarbia problema tampa postūmio pradėti baudžiamąjį persekiojimą klausimas! Kitaip tariant, ar galima pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jei Lietuvoje nėra įtariamo asmens, nėra paskelbta jo tarptautinė paieška, nėra nukentėjusių asmenų pareiškimų; nėra nieko, išskyrus tai, kad yra įsitikinimas, jog Baltarusijoje jau kuris laikas daromi nusikaltimai žmoniškumui?

Tarptautinės baudžiamosios teisės doktrina ir konkrečių pasaulio valstybių (pvz., Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos) praktika kalba, kad, norint baudžiamąjį persekiojimą pradėti universalaus principo pagrindu, nepakanka vien to, kad jis įtvirtintas baudžiamajame įstatyme. Reikia bent jau nukentėjusių asmenų pareiškimų, nes daugiau nei akivaizdu, kad Baltarusijoje daromų nusikaltimų žmoniškumui kaltininkų Lietuvoje artimiausiu metu tikrai neturėsime. Taigi, baudžiamojo persekiojimo pradėjimas dėl nusikaltimų žmoniškumui, kurie niekuo nesusiję su Lietuva ir kurie gali būti Lietuvoje persekiojami universalios jurisdikcijos pagrindu, yra objektyvi galimybė. Tereikia sulaukti daugybęs nukentėjusių (ar jiems artimų) asmenų pareiškimų su liudijimais, kurie leistų įsitikinti, kad jie nukentėjo ne kokio nors kito, o būtent nuo prieš juos nukreipto tarptautinės teisės draudžiamo elgesio.

Svarbus universalios baudžiamosios jurisdikcijos principu paremtos atsakomybės įgyvendinimo už nusikaltimus žmoniškumui aspektas yra ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas nesant kaltinamojo asmens. Lietuvoje tokia galimybė įtvirtinta Baudžiamojo proceso kodekso normose ir yra realiai įgyvendinama. Būtent tokio proceso pagrindu 2019 m. kovo 27 d. Lietuva sulaukė istorinės akimirkos – svarbiausioje mūsų valstybei byloje dėl 1991 m. sausio 13 d. įvykių buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, už akių nuteisti net 65 iš šioje byloje 67 teisiamų asmenų.

Visi kaltinamieji pripažinti kaltais dėl kelių tarptautinių nusikaltimų (101 straipsnis, 103 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis, 112 straipsnis), o svarbiausia – už tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (BK 100 straipsnis) padarymą. Šis Vilniaus apygardos teismo priimtas baigiamasis aktas įsigalios iškart po to, kai dar šių metų kovo mėnesio viduryje Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs tiek prokurorų, tiek nuteistų asmenų ar jų gynėjų skundus, paskelbs savo sprendimą. Vargu ar aukštesnės instancijos teismo verdiktas iš esmės ką nors pakeis, todėl šiemet minėdami Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, 30-metį galime drąsiai sakyti, kad padarėme viską, kad pagrindiniai prieš mūsų tautą 1991 metų sausį smurtavę asmenys būtų nubausti.

Simboliška, kad 2020 metų Laisvės premijos laureatė – Baltarusijos demokratinė opozicija. Kitaip tariant, Laisvės premija simboliškai įteikiama visiems 2020 metų rugpjūčio mėnesį prasidėjusių ir iki šiol Minsko, kitų Baltarusijos miestų gatvėse bei kitose šios šalies vietose vykstančių protestų prieš A. Lukašenkos režimą akcijų dalyviams.

Tačiau, teikiant Laisvės premiją, svarbu nepamiršti ir prieš beginklius Baltarusijos žmones iki šiol naudojamo smurto dirigento bei visos jo komandos nusikalstamos politikos. Įsibėgėjus 21 amžiui turime visą teisinių instrumentų rinkinį, kad visuotinai pripažįstamas siekis nesitaikstyti su nusikaltimus žmoniškumui ir kitus tarptautinius nusikaltimus padariusių asmenų nebaudžiamumu būtų įgyvendintas konkrečiame teisminiame procese.

Populiariausi