Nuomonės

2021.01.10 08:28

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Kasdieninė Roma su Daina Lozoraitis

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė, ištrauka iš knygos „9 pasivaikščiojimai po Romą“, leidykla „Aukso žuvys“2021.01.10 08:28

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė „Devyni pasivaikščiojimai po Romą“ („Aukso žuvys“, 2021) – tai pokalbiai su šiame mieste gyvenančiais, jį gerai pažįstančiais kultūros žmonėmis, kuriuose nušviečiamos Romos lankytinos vietos, meno paminklai, gatvės, krautuvės, kavinės, interjerai, miesto kasdienybė ir romiečių gyvenimo būdas.

Kasdieninė Roma su Daina Lozoraitis

– Gyveni Monti kvartale, Koliziejaus gatvėje prie pat forumų. Laistydama terasoje gėles kasdien matai Koliziejų ir Maksencijaus baziliką. Stovint tavo terasoje atrodo, kad jei pavyktų labiau ištiesti ranką, paliestum bazilikos sienas. Daug kam tavo namų aplinka primintų Sorrentino filmo „Didis grožis“, La Grande bellezza, pagrindinio herojaus butą, kurio realus prototipas, beje, visai netoli. Bet kinas yra kinas, o kokia yra normali normalaus žmogaus kasdienybė gyvenant tokioje vietoje?

– Sunkus klausimas. Nežinau, ką atsakyti, nes niekada nesu apie tai galvojusi.

– Na, pavyzdžiui, kaip tu pradedi savo dieną?

– Atsikeliu, išgeriu kavos, suvalgau skrebutį su marmeladu. Tada imu šunį ir einam pasivaikščioti. Pakeliui sustoju bare ir išgeriu dar vieną puodelį kavos. Ar reikia paaiškinti kavos ritualą?

– Daugelis žmonių Lietuvoje jį puikiai žino, bet vis dėlto priminsiu, kad Romos baruose galima gauti pačios įvairiausios kavos, ne tik espresso, cappuccino ar caffè latte. Yra ir caffè lungo – „ilga kava“, paruošta su daugiau vandens, ir caffè ristretto – „sumažinta kava“ – su mažiau vandens, ir caffè correto – „pagerinta kava“ su šlakeliu stipraus alkoholio, ir caffè decafeinato – be kofeino. Galima prašyti įpilti į kavą šalto arba šilto pieno, cappuccino padaryti su putom arba be jų, šiltą (tiepido) arba verdantį (bollente). Dabar atsirado ir tokių naujovių, kaip cappuccino vegano, esu girdėjusi prašant espresso doppio decafeinato – dvigubą espresso be kofeino. Truputį absurdiška, bet taip yra. Mano draugas rytais geria caffè latte scuro – tamsią kavą su pienu. Jeigu užsisako savo pamėgtos kavos ne įprastoje vietoje, baristas būtinai paklaus, ar gėrimą tamsinti didinant kavos kiekį, ar pilant mažiau pieno, nes žino, kad klientui tai gali būti labai svarbu. Kai kurie žmonės nori kavos ne puodelyje, bet mažoje stiklinaitėje. Ji vadinasi caffè al vetro, kas išvertus ir reiškia – „kava stikle“, o tiksliau, stiklinaitėje. Caffè al vetro mėgėjai gerdami kavą kažkodėl nori ją matyti. Gal čia manija, bet ji gana paplitusi ir barai į tai žiūri pagarbiai: turi ne tik puodukų, bet ir stiklinaičių. Šitoje įvairovėje normalia kava – caffè normale – vadinamas paprastas tradicinis espresso. Turbūt pastebėjote, jog ir puodeliai, ir stiklinės paprastai laikomi šiltai, kad klientai gautų karštą gėrimą.

Gal verta priminti, kad itališko baro klientai kavą geria stačiomis. Net tada, kai prie kavos valgo pusryčių raguolį – cornetto. Kartais mano svečiai iš Lietuvos tuo stebisi, bet italams sunkumų nekyla. Niekas nesijaudina net jei prie baro tenka spaustis kaip viešajame transporte. Svarbu nesistumdyti, ir viskas bus gerai. Arbatai, kurią įprasta gerti sėdint, baras nepritaikytas. Tačiau beveik kiekviename bare yra bent keletas staliukų. Kur nors priemiestyje jais naudojasi pensininkai, ypač kai pavakary atėję išgerti aperityvo nori ramiai pasidairyti aplink, pasišnekučiuoti su tokiais pat neskubančiais kaimynais ir bičiuliais. Miesto centre prie staliukų paprastai sėdi turistai. Tas malonumas jiems papildomai kainuoja. Na, bet pavargusiam turistui pinigai retai kada rūpi, svarbiausia pailsinti numintas kojas ir įsiskaudusią nugarą, tik siūlau nesistebėti, jei už tai, kad prisėdote prie staliuko, gausite didesnę sąskaitą. Šiaip kavos kaina visoje Italijoje yra labai demokratiška, jei kava geriama įprastu būdu – prie baro. Beveik nėra skirtumo, ar tai darysite kokiam apšepusiam priemiestyje, ar liuksusiniame išpuoselėtame viešbutyje.

Baras – labai svarbi institucija, kiekvieno italo kasdienybės dalis. Baristai paprastai pažįsta visus nuolatinius savo klientus, žino jų vardus. Jie prisimena ir klientų įpročius. Vos pamatę įžengiant nuolatinį lankytoją, pradeda ruošti jo ar jos pamėgtą kavą. Vieniems tai patinka, kitiems ne. Pavyzdžiui, mano tėtė tučtuojau keisdavo barą, kai jam sakydavo: o, sveiki, tuojau paruošime jums tą patį, kaip visada. Bet dauguma žmonių tai priima kaip malonų dėmesio ženklą. Beje, romiečiai tik apsimeta, kad nemato prie baro sustojusių kitų kavos gėrėjų. Dauguma jautriai reaguoja į nusižengimus kavos ritualui ir baro taisyklėms, net jei tai daro užsieniečiai. Ypač romiečius erzina turistai, kurie geria cappuccino po pietų arba, kas jau visiškai neleistina, valgydami. Mačiau neseniai: sėdi turistai prie staliuko lauke Via Cavour, valgo picą ir geria cappuccino. Baisu! Užsakymas atnešti cappuccino po vakarienės visada sukels slepiamą vietinių šypseną. Turistams gal pravartu tai žinoti, nes juk smagiau, kai bent kažkiek supranti vietinius papročius ir tradicijas.

Apie kavą dar būtų galima kalbėti ir kalbėti, nes tai yra ne tik puikus gėrimas, padedantis rytais atsibusti, bet ir puiki socializacijos priemonė. Todėl kava būtinai geriama darbe: rytais, kai visi susirenka, ir po pietų. Prie kavos aptariamos naujienos, sprendžiamos lokalinės ir globalinės problemos.

Atsigėrusi kavos bare einu su Puka, savo šunimi, prie Mamertino kalėjimo arba į parką prie Domus Aurea – imperatoriaus Nerono vilos griuvėsių.

– Ar taip gyvendama bent pagalvoji, kad kiekvieną dieną pradedi prie paminklų, kuriuos norėdami pamatyti kiti žmonės nukeliauja tūkstančius kilometrų?

– Labai retai. Kartais susimąstau, kad turėčiau valingai pakeisti perspektyvą ir giliau suprasti, ką reiškia visi tie senovės likučiai. Negerai, kai žvilgsnis nusitrina, pasidaro rutiniškas, bet aš užaugau šitame kvartale ir kasdieniški reikalai dažnai man neleidžia jausti istorijos dvelksmo. Tiksliau, man jis – savaime suprantamas dalykas, mano įprasto gyvenimo dalis. Be šito pojūčio man turbūt trūktų oro, imčiau dusti. Mano gimtieji namai buvo truputį kitoje vietoje, bet pasivaikščioti su mama arba aukle eidavom ten pat, kur dabar vedžioju Puką, – į forumus, prie Domus Aurea, nes ten auga žolė, yra medžių. Kai buvau maža, mano mylimiausia vieta buvo Orti Farnesiani – Farnezių sodai ant Palatino. Neatsimenu, ar ten einant reikėdavo pirkti bilietą... Gal ne? Bent jau nebuvo taip brangu, kaip dabar. Iš sodų matosi visas miestas, labai gražu. Žmonės į Palatiną eidavo kaip į miesto parką, negalvodami, kad lanko muziejų. Bet juk ir Clivo Argentario, kuris eina pro Mamertino kalėjimą, mano vaikystės laikais buvo miesto gatvė, ja važiuodavo automobiliai. Per senus romėniškus akmenis dardėjo činkvečentai ir niekas nesistebėjo, priėmė kaip normalų dalyką.

Tarp kitko, senuoju Apijaus keliu iki šiol galima važiuoti, tai tebėra viena miesto gatvių, kuri nuo automobilių saugoma tik savaitgaliais. Tada čia karaliauja pėstieji ir dviratininkai. Net tose Apijaus kelio atkarpose, kur susitelkę svarbiausi archeologijos paminklai – Cecilijos Metelos mauzoliejus, Maksencijaus cirkas, – leidžiama važiuoti gyventojams, kurie toje vietoje turi namus. Dauguma apylinkėse esančių vilų po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatytos nelegaliai, bet dabar jos jau įteisintos. Pokario Romoje trūko būstų, statybos vyko stichiškai, mieste pridygo ne tai kad nelegalių namų, ištisų kvartalų. Daugiausia taip statėsi tie, kas neturėjo daug pinigų, bet apeinant taisykles ir įstatymus tuo metu gražiausiose vietose atsirado ir nemažai prabangių pastatų – kai kas gudriai pasinaudojo bendra suirute. Tų vilų savininkams pasisekė, nes jie pateko tarp daugumos, kuri pažeidė įstatymą. Tą daugumą sudarę žmonės būtų baisiai nukentėję, jei būtų buvę nutarta nugriauti jų nelegaliai pastatytus namus, nes kitų jie tiesiog neturėjo. Taip ir apsukrūs turtuoliai gavo galimybę pasinaudoti išimtimi.

Beje, Romoje dar yra žmonių, kurie gyvena antikos paminkluose ir įsikūrę juose yra visiškai legaliai. Pavyzdžiui, Teatro di Marcello yra privačių butų, esu mačiusi net pardavimo skelbimų. Aišku, kainos astronominės. Aurelijaus sienose gyvenamosios patalpos, dirbtuvės atsirado kažin kada. Amatininkams ir menininkams ten buvo labai patogu, nes siena beveik visur yra kiek atokiau nuo gyvenamųjų namų, tad visokių akmenskaldžių ar šaltkalvių dulkės bei triukšmas kaimynams nekliudė, bet dabar senieji savininkai jau išstumti iš turėtų patalpų miesto sienose. Apgyventas teliko vienas gabaliukas Šv. Lauryno rajone, nes ten ant sienos užstatyti gyvenamieji daugiabučiai, juos ne taip lengva atlaisvinti. O sienoje kadaise įrengtos dirbtuvės ir atskiri butai perėjo paveldosaugos institucijų žinion. Truputį gaila. Kol Aurelijaus sienose dirbtuves turėjo menininkai, aplinka buvo daug gyvesnė negu dabar. Beje, kai kurie butai, įrengti romėnų laikų statiniuose, atitinka visus šiuolaikinius komforto reikalavimus, jie net labai modernūs ir elegantiški. Galiu jums parodyti, pavyzdžiui, žurnalą Ville e giardini, kur nufotografuoti keli romėniškuose pastatuose įrengti namų interjerai. Gražu, bet pati nenorėčiau taip gyventi. Per daug istorijos tos sienos yra sugėrusios. Tai gali slėgti, kaip, beje, ir pačių sienų storis.

Tarp kitko, ir mūsų namo rūsyje yra išlikęs autentiškas romėniškas grindinys. Tokių namų Romoje ne vienas. Į rūsius nusileidžia tik gyventojai ir visokių miesto tarnybų specialistai, bet senas romėnų kolonas, įkomponuotas į vėliau statytų pastatų išorines sienas, gali apžiūrėti kas tik nori, tokių namų yra senamiestyje, Užtibryje, manajame Monti kvartale. Roma – tikrąja to žodžio prasme daugiasluoksnis miestas. Turistui, kuris neturi galimybės šitų sluoksnių atrasti pamažu, paprasčiausia pasiūlyti apsilankyti Šv. Klemenso (San Clemente) bazilikoje ir apžiūrėjus dabartinę šventovės erdvę nusileisti į kelių aukštų požemį. Ten aiškiai matyti, kaip miestas sluoksniavosi ir kiek užaugo Romos kultūrinis sluoksnis nuo imperijos laikų.

Ką dar galiu pasakyti? Normalu, kad vaikystėje žmonės negalvoja apie kasdieninės aplinkos istorinę vertę, o paskiau tai tampa įpročiu ir reikia savotiško sukrėtimo, kad suprastumei, kur gyveni. Kai buvau maža, draugavau su dviem mergaitėm. Jos gyveno tai Romoj, tai Paryžiuj, nes toks buvo jų tėvo darbas. Mergaičių mama buvo restauratorė, mano mamos kolegė. Jos tėvai, mano draugių seneliai, į Romą atvyko kaip Amerikos diplomatai. Jiems čia labai patiko ir išėję į pensiją jie liko Romoje. Turėjo butą Caetani šeimos rūmuose – Palazzo Caetani prie Via delle Bothege Oscure. Įsivaizduokit! Kai mano draugės atvažiuodavo, gyvendavo pas senelius. Man atrodė visiškai normalu pas jas svečiuotis, žaisti. Negalvojau, kad einu į rūmus, kurie kažkada priklausė garsiai šeimai, stovi kelis šimtus metų, matė visokių svarbių žmonių, apie kuriuos vėliau rašyta knygose, stebėjo jų išaukštinimą ir galbūt nuopuolį. Tai supratau tik pradėjusi rašyti diplominį darbą. Tame pačiame pastatų komplekse, kuriame buvo mano draugių senelių butas, veikia Moderniosios ir šiuolaikinės istorijos biblioteka. Faktiškai ji yra kituose, Mattei šeimai priklausiusiuose rūmuose, bet abeji rūmai prilipę vieni prie kitų, einant gatve net ne iš karto aišku, kur jų riba. Sėdėdama bibliotekoje prisimindavau vaikystę ir galvodavau, kaip stebėtinai skiriasi vaiko ir suaugusio žmogaus perspektyva.

Bet aš atitrūkau. Kalbėjom, kad visąlaik gyvenau Monti. Su tėvais šitame kvartale pakeitėme du butus, o dabar mes su vyru gyvenam bute, kuris anksčiau priklausė mano dėdei, mamos broliui. Kai jis čia atsikraustė, Monti nebuvo labai vertinamas, nors yra centre, prie forumų. Tačiau padorūs, respektabilūs žmonės čia nesiveržė: namai seni, kvartalo šlovė ne pati geriausia. Čia iki šiol išlikę nelegalių viešnamių, nors dabar Monti smarkiai pasikeitęs, madingas, čia pilna nedidelių boutique tipo krautuvių, barų, kavinių, restoranų, elegantiškų b&b, vasarą vyksta naktinis gyvenimas, tikra movida. Naujas gyvenimas po truputį stumia senąjį, bet žmonės, kurie čia gimė ir užaugo, nenori kraustytis kitur. Monti tebeatrodo kaip mažas miestelis su visa autonomiška infrastruktūra. Daugelis jo senbuvių be būtino reikalo net neina už savo kvartalo ribų. Kaip sako vienas mano draugas, jiems reikia užsienio vizos, kad iš čia pajudėtų.

– Esi pasakojusi apie vaikystės pasivažinėjimus dviratuku po Piazza Navona. Šiandien tokius žaidimus šioje vietoje sunku įsivaizduoti. Aikštę okupavę turistai, vietinių gyventojų nebematyti arba jie pralekia nesustodami ir nesidairydami, juos sunku pastebėti.

– Mano vaikystės laikais tai buvo normali miestiečių susitikimų ir laisvalaikio vieta. Turistų buvo mažai, jokios įtakos romiečių kasdienybei jie nedarė. Navonos aikštėje, kaip ir prie kitų paminklų, užteko vietos ir smalsiems keliautojams, ir vietiniams. Dabar vietiniams liko periferija, į kurią neužsuka turistų takai, romiečių miestas tarsi susitraukė, bet jis nedingo. Senoji Roma tuo ir žavi, kad ji dar nepaversta muziejumi. Turistų aptarnavimo industrija auga, bet mieste tebevyksta normalus gyvenimas. Prie pat Koliziejaus veikia vaikų darželis, prie Trevi fontano yra mokykla. Ją sunku pastebėti, bet taip gal net geriau. Romiečiai gyvena savo gyvenimą, turistai – savo.

Vis dėlto Roma jau balansuoja ant ribos: vietoje butų atsiranda b&b, vietoje amatininkų dirbtuvėlių – anonimiškos krautuvės turistams. Miestas vis labiau praranda savitumą ir žavesį, darosi panašus į kitas turistų pamėgtas vietas. Jei šis procesas vyks toliau, o panašu, kad vyks, į Romą nebeliks ko važiuoti.

Aną dieną vaikščiojau su Puka. Apsukom ratu Kvirinalį, nusileidom prie Trevi fontano ir įsmukom į vieną mažą gatvelę. Toks jausmas, kad ji tokia pati, kaip XVII amžiuje. Radom atidarytas dureles į kiemą, ant slenksčio sėdėjo senas žmogus. Nė vieno turisto, apskritai, be mūsų, daugiau nieko. Tokiomis akimirkomis laikas tarsi sustoja. Sunku patikėti, kad taip dar gali būti, bet yra. Labai svarbu, kad senamiestyje liko žmonių, kurie čia gyvena. Ir jų ne taip mažai, kitaip nereikėtų nei mokyklų, nei darželių. Vis dėlto Roma jau balansuoja ant ribos: vietoje butų atsiranda b&b, vietoje amatininkų dirbtuvėlių – anonimiškos krautuvės turistams. Miestas vis labiau praranda savitumą ir žavesį, darosi panašus į kitas turistų pamėgtas vietas. Jei šis procesas vyks toliau, o panašu, kad vyks, į Romą nebeliks ko važiuoti. Tiesa, mano draugė, kuri dirba gide, sakė, kad absoliuti dauguma turistų nori matyti tik Koliziejų, Vatikaną, tiksliau, Siksto koplyčią, ir Trevi fontaną. Nieko kita... Miestas, jo savitumas jiems nerūpi. Tikri globtroteriai. Tokiems svarbiausia aplankyti kuo daugiau pasaulio vietų. Ne pamatyti, bet atsižymėti, pasidaryti asmenukę. Selfie del mondo... Bet kadangi jie visi eina tais pačiais keliais, tai ištrūkti iš turistų minios labai lengva: užtenka pasukti kelis metrus į šoną. Be to, turistų srautas nevienodas, jis keičiasi priklausomai nuo oro, švenčių ir žmonių gyvenimo natūralaus ritmo. Kai turistų sumažėja, galima atgauti tą Romą, kurios žavesys davė pradžią miesto mitui. Paprastai ramiausias laikas būna po Trijų karalių. Atoslūgis trunka iki karnavalo. Be to, Roma gana tuščia rytais. Net vasarą iki pusės devynių turistai neišeina į trasą. Tada verta lankyti tokias vietas, kaip Navonos aikštė ar Trevi fontanas, kurios kitu paros metu būna tiesiog gulte apgultos žmonių iš viso pasaulio. Visgi turistų teritorija plečiasi, o vietinių traukiasi.

Kita vertus, visi juk puikiai suprantam, kad modernizacija ir globalizacija neišvengiamos. Ne taip seniai, vedžiodama Puką prie Mamertino kalėjimo, kur buvo įkalintas šv. Petras, – jai labai patinka greta kylanti Septimijaus Severo arka – pro San Giuseppe dei Falegnami, Stalių Šv. Juozapo bažnyčios, klebonijos atvirą langelį pamačiau „Ikea“ virtuvę. Tokioje vietoje! Kabo lentelė „Carcere Mamertino“ ir čia pat „Ikea“ baldai. Norėjau padaryti nuotrauką, bet paskiau susidrovėjau: ko aš čia lendu į privačią erdvę.

– Bet juk ir tu pati atsikrausčiusi į senąjį dėdės butą jį visiškai pakeitei, sumoderninai.

– Na taip. Aš juk pripažįstu, kad modernizacija neišvengiama. Butui būtinai reikėjo remonto, daug kas čia buvo visiškai susidėvėję. Mums teko net perdengimus ardyti ir dėti naujus, nes lubos grėsė įgriūti. Palikom dėdės įrengtą židinį, kelis plotus seno parketo. Terasoje iki šiol gyvena jo vėžlys, nors terasos grindis irgi teko perkloti. Užtat rūsys po namu nepakeistas. Kaip jau sakiau, jo sienos ir grindys liko iš romėnų laikų.

– O kodėl išėmėt gražiuosius metalinius sraigtinius laiptus?

– Buvo baisiai nepatogūs, nors man jų gaila. Dirbtuvė, kur jie padaryti, veikia iki šiol. San Lorenzo – Šv. Lauryno – rajone. Vadinasi „Fonderia Fratelli Carnevale“. Joje gaminami įvairūs metalo dirbiniai: suoliukų rėmai, žibintų stulpai, turėklai. Tarp kitų dalykų ir daug kur Romos gatvėse ar aikštėse įrengti geriamojo vandens fontanėliai, vadinamieji nasoni. Lietuviškai nasone – didelė nosis. Pavadinimas taiklus, nes fontanėliai tikrai primena stulpelius su nosimis.

– Kita tavo vaikystės vieta – Villa Borghese apylinkės, tiksliau, Via Po, kurioje gyveno tavo seneliai Vincenta ir Stasys Lozoraičiai. Tai sąlygiškai naujas Romos kvartalas, atsiradęs ir išaugęs XX a. pirmoje pusėje, bet esi pasakojusi, kaip kapstydamasi po smėlį kieme radai romėnišką aukso monetą. Lietuviškai patirčiai gana neįprastas nuotykis. Iš kur ta moneta galėjo atsirasti?

– Šiuolaikinis miesto kvartalas gimė XX a. pirmoje pusėje. Mano seneliai nuomojosi butą Po gatvėje prie pat sankryžos su Salarijos gatve (Via Salaria), kuri eina ten pat, kur kadaise buvo nutiestas senasis romėnų druskos (sal, sale, salis lotyniškai ir itališkai „druska“) kelias, vedęs į romėnišką Adrijos uostą Castrum Truentinum – šiandien Porto d’Ascoli. Prie miesto vartų čia, kaip ir kitose vietose, buvo kapinės. Arčiau vartų laidoti turtingi žmonės, kurie galėjo sau leisti pasistatyti net mauzoliejus. Mano senelių namų kiemas ribojasi su archeologine zona, kurios centre stovi I a. gyvenusio Lucilijaus Peto mauzoliejus. Vieta jau iškasinėta, bet kažkokių antikos likučių čia dar yra, tai ir man pavyko vaikišku kastuvėliu išsikasti romėnišką monetą. Gyventojai šito mauzoliejaus beveik nepastebi ir niekas negalvoja, kad gyvena ant romėniškų kapinių. Šiaurės Italijoje tekančios Po upės vardu pavadinta gatvė ir jos apylinkės – tipiškas aukštesnės vidurinės klasės kvartalas. Su parduotuvėm, barais, duonos, saldumynų, naminių makaronų ir kitų dalykų krautuvėm, turgumi. Romai augant ir plečiantis, jis artėja prie centro, todėl kaskart darosi geidžiamesnis ir atitinkamai brangesnis. Čia tikrai labai patogu ir malonu gyventi. Yra kur pasivaikščioti, prisėdus užkąsti ar išgerti, neblogos parduotuvės. Prie Buenos Airių aikštės, kurią vietiniai vadina Kvadratine – Piazza Quadrata, – išliko vienintelis ryškesnis art nouveau arba, kaip sako italai, liberty, stiliaus kvartalas, žinomas pagal jį suprojektavusio architekto Gino Coppedé pavardę. Šitas prabangių daugiabučių ir vilų kompleksas išaugo aplink Piazza Mincio tarp 1917 ir 1927 m. pagal Coppedé viziją. Tik pačius vėlyviausius pastatus suprojektuoti jam padėjo jaunesni architektai, tarp kurių ir žentas Paolo Emilio Andrè. Tiems, kas mėgsta art nouveau stilių ir domisi modernizmo architektūra, siūlyčiau čia pasivaikščioti.

– Pati turbūt dažniau vaikštinėji priešingoje pusėje – Villa Borghese.

– Taip, nes Borghesių parke yra nemažas plotas, kuriame leidžiama vedžioti šunis. Dažnai čia atvažiuojam su Puka. Abi turim daug draugų, pažįstam ir čia besilankančius šunis, ir jų šeimininkus. Kiti parko lankytojai čia neužsuka. Gaila, nes kaip tik šunų slėnyje, kurio oficialus vardas iš tiesų yra Platanų slėnis – Valle dei Platani, – išlikę seniausi parko medžiai. Šiuos milžiniškus platanus, sakoma, dar XVII a. pasodino pirmasis valdos savininkas kolekcininkas ir eruditas kardinolas Scipione Caffarelli Borghese. Beje, jis buvo Bernini ir Caravaggio mecenatas, šių dviejų talentų atradėjas. Jo laikais ten, kur dabar Villa Borghese, buvo užmiestis, tad jo nurodymu čia užveistas platanų miškas, bet dabar liko tik pavieniai egzemplioriai. Šituos medžius verta pamatyti, rekomenduočiau tai ir padaryti, aplankius Borghesių galeriją arba Moderniojo ir šiuolaikinio meno galeriją. Platanų slėnis kaip tik yra pakeliui iš Borghesių galerijos per parką einant į Moderniojo ir šiuolaikinio meno galeriją arba į Etruskų muziejų.

– Romos magija ir žavesys didele dalimi kyla iš miesto daugiasluoksniškumo. Istorinius sluoksnius nori pamatyti ne visi, bet įvairių epochų tradicinės kasdienybės reliktai – seni barai, restoranai, krautuvės, amatininkų dirbtuvėlės – kas kita. Keliautojams tokios vietos visada įdomu. Kur patartumei apsilankyti mūsų knygos skaitytojams?

– Kasmet ką nors nusiperku pirštinių ir kojinių parduotuvėje „Catello d’Auria“ Via dei Due Macelli. Labai nenoriu, kad ji išnyktų, tad stengiuosi bent šitaip paremti. Istoriškai – tai neapolietiška pirštinių parduotuvė, nors šiandien ji, be abejo, parduoda gaminius ir iš kitur. Pirštininkas Catello d’Auria krautuvę Romoje atidarė pačioje XIX a. pabaigoje ir ji visąlaik veikia tose pačiose patalpose, o pavadinimas išsaugojo pirmojo savininko vardą. XIX a. Neapolis diktavo pirštinių madas, šio miesto pirštinių meistrai garsėjo visoje Europoje, tad ir Via dei Due Macelli parduotuvei klientų netrūko. Dabar žmonėms kokybė nebe taip svarbu, daugelis tenkinasi paprastesniais ir pigesniais daiktais. Gaila. Krautuvėje tebėra seni baldai, išliko labai gražus pusapvalėm vitrinom įrėmintas įėjimas, į ją verta užsukti ir vien dėl istorinį kvapą išlaikiusio interjero.

Už Panteono tebėra maža dirbtuvėlė, kurios savininkas prekiauja rankų darbo skėčiais. Jis ir taiso senus skėčius. Reikia gerai paieškoti kitos tokios vietos, bet man užtenka šitos vienos. Aišku, prabangaus rankų darbo skėčio dažnai nepirksi, bet kartais mėgstu ten užsukti apsidairyti, pasikalbėti su skėčių žinovu. Jis prekiauja ir odos dirbiniais. Irgi tarsi iš kitos epochos – tvirtai padaryti, iš gerų tvarių medžiagų.

Netoli Panteono, tiksliau, už Piazza della Minerva link Jėzaus – Il Gesù – bažnyčios vedančioje gatvėje, yra sena dailės medžiagų ir įrankių parduotuvė „Ditta G. Poggi“. Eidavau ten su mama, padėdavau jai pirkti visokius dalykus, kuriuos ji naudojo savo darbui – meno kūriniams restauruoti. Jie turi visko: popieriaus, dažų, pieštukų, teptukų, klijų, molbertų, pigmentų, tikro ir netikro aukso folijos, paveikslų lako, tirpiklių, skiediklių, albumų, molbertų ir t. t. Pardavėjai superprofesionalūs, jei reikia, gali daug ką patarti. Šita krautuvė toje pačioje vietoje veikia nuo XIX a. pradžios. Čia apsipirkdavo ir labai garsūs XX a. tapytojai modernistai: Guttuso, Morandi, de Chirico, Prancūzų akademijai daug metų vadovavęs ir Romoje gyvenęs Balthusas, kurį kažkas net bando susieti su Lietuva, italų transavangardo menininkai Chia, Clemente, Cucchi, Paladino.

Garsi ir romiečių mėgstama istorinė vieta – Romos geto kepykla ant Via del Portico d’Ottavia kampo. Ji vadinasi „Pasticceria Boccione“, bet man atrodo, kad to užrašo lauke net nesimato. Jo ir nereikia, nes geriausia kepyklos reklama – jos gaminiai. Kepyklą apskritai būtų sunku pastebėti, jei ne nuolat lauke nutįsusi pirkėjų eilė. Viduje labai ankšta, ten visada sukasi kelios pardavėjos, jos kartu ir kepėjos. Žmonės sako, kad tai penkios seserys, bet aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Eilė juda greitai, nes visi perka tą patį – nepaprastai skanų varškės pyragą su vyšniom ir dviejų rūšių sausainius gigantus. Kai kas mėgsta kietus geltonus su šafranu, bet man skaniausi – Pizza di Beride, arba žydiška pica (pizza ebraica) su migdolais, džiovintais vaisiais ir cukatais. Jie atrodo gana baisiai, lyg būtų apdegę, bet taip turi būti. Paragavus sunku atsivalgyti, nors žydiška pica nežmoniškai saldi ir soti. „Boccione“ yra košerinė vieta, tad laikosi šabo: penktadienį apie pietus užsidaro ir vėl atsidaro tik sekmadienio rytą.

Via Cola di Rienzo išliko kolonijinių prekių parduotuvė „Castroni“. Šiandien ji prekiauja delikatesais iš įvairių Europos šalių ir tipiškais viso pasaulio šalių maisto produktais. Net jei nieko nereikia, čia labai įdomu. Neoninė iškaba lauke, prekystaliai, lubų švieslangiai – iš septinto dešimtmečio. Gaila, kad parduotuvės savininkai neseniai perdarė barą. Baristams dabar patogiau dirbti, jie turi daugiau vietos, bet interjeras prarado dalį žavesio.

Ir dėl interjero, ir dėl kavos kokybės gana dažnai užeinu į barą „Tazza d’oro“ („Auksinis puodukas“) prie Panteono. Baras išsaugojo septinto dešimtmečio kolonijinį stilių, prekiauja suvenyriniais puodeliais ir į firminius maišelius supakuota kava. Tarp jų specialitetų ir „Jamaica Blue Mountain“ kava. Sakoma, kad ją gerdamas rašytojas Ianas Flemingas kūrė savąjį Džeimsą Bondą. Kai kam tai papildomas argumentas čia apsilankyti. Čia gera ne tik kava, bet ir iš kavos paruoštas šaltas desertas – granita di caffè. Rekomenduoju con doppia panna – su dviguba plakta grietinėle! Ypatingą atmosferą išlaikė ir Piazza del Popolo pakraštyje ties Via di Ripetta gatvės pradžia esantis „Bar Rosati“. Jie verda itin skanią kavą, kurią malonu gerti atsirėmus į seno medinio baro šaltą marmurinį stalviršį. Dėl to ten geriau eiti anksti iš ryto, kol nedaug žmonių ir niekas nesistumdo. Aišku, būtina apžiūrėti istorinę Graiko kavinę – „Antico Caffè Greco“ Via dei Condotti. Tai viena seniausių ne tik Romos, apskritai Europos, kavinių – veikia nuo 1760 metų. Nuo tų laikų iki beveik XX a. pabaigos tai buvo pamėgta menininkų ir intelektualų susitikimų vieta. Čia lankėsi Keatsas, Byronas, Turneris, Goethe, Casanova, Andersenas, Wagneris, Lisztas, Ibsenas ir kiti. Kultūrinis Romos elitas įpročio gerti popietinę kavą ir keistis gandais „Caffé Greco“ laikėsi dar ilgokai po Antrojo pasaulinio karo. Dabar tai turistinė vieta, bet ją verta pamatyti. O kavos galima išgerti ir stovint prie baro, sėdėti nebūtina. Prie staliuko ji turbūt kokius keturis kartus brangesnė. Negaliu pasakyti, nemėginau. „Caffé Greco“ sienos nukabinėtos lankytojų dovanotais paveikslais, senomis fotografijomis. Vadinamajame lenkų sąraše, kuris kabo vienoje iš patalpų dešiniau nuo Condotti gatvės įėjimo, tarp nuolatinių kavinės lankytojų yra skulptoriaus Pijaus Velionskio (Pius Weloński) ar Veliuoniškio pavardė, greta – atminimo lentelė Czesławui Miłoszui su jo eilėraščiu, kuris taip ir vadinasi: „Caffè Greco“, lenkiškai ir itališkai.

Išėjus iš „Caffé Greco“ tiesiai prieš akis – margu marmuru aptaisytos juvelyrinės parduotuvės „Bulgari“ vitrinos. Bulgari – dar vienas Via Condotti senbuvis. Tiesa, palyginus su „Caffé Greco“, jie dar jauni, atsikraustė čia tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje.

– Romiečių kasdienybėje nepaprastai svarbi vieta tenka maistui. Geras maistas ir malonus valgymo procesas apskritai yra vienas Italijos dolce vita stereotipinių vaizdinių. Reikia pasakyti, kad pagrįstai. Mėgsti gaminti, domiesi maistu, dažnai valgai mieste. O ką rekomenduotumei atvykėliui į Romą?

– Italijoje skanus gatvės maistas – pizza al taglio, arancini, suplì. Atskiras fenomenas – tavola calda. Tai vieta, kur galima gauti karštų patiekalų išsinešti arba čia pat pavalgyti stačiomis prie staliuko. Tavola calda maistas labai įvairus – nuo makaronų, ryžių, iki mėsos, daržovių. Valgant tavola calda patogu susipažinti su italų virtuve. Aišku, geriau nepirkti ten, kur neina vietiniai arba kur nėra žmonių. Bet visi tą ir taip žino.

Populiariausi