Vienas garsiausių Rusijos rašytojų, 19 amžiuje gyvenęs Fiodoras Dostojevskis, rašydamas knygas ne tik fantazavo. Aštuoni mėnesiai, praleisti Petropavlovsko tvirtovėje, kur kalėjo už tai, kad stengėsi nutylėti bendražygius, rašiusius atsišaukimus valstiečiams ir kareiviams, atvėrė jam nematytą pasaulį. 1849 metų gruodžio 22 dieną rašytojas laukė, kol jam bus įvykdyta mirties bausmė. Caro Nikolajaus I-ojo sprendimu nuosprendis panaikintas, skiriant kalėti 4-erius. Valandos, prabėgusios laukiant mirties, visam laikui pakeitė rašytojo požiūrį į gyvenimą. Mirties laukimas leido pajusti gyvenimo trapumą, suteikė patirties, kuri vėliau perteikta pasaulinės literatūros šedevru tapusioje knygoje „Nusikaltimas ir bausmė“.
Pavyzdžių, kad mažas akmuo gali išjudinti didelį vežimą, o trapumas gali sustiprinti bei išaukštinti, galime įžvelgti ir nesenoje savo valstybės istorijoje. Sausio 13-ąją okupantams žudant neginkluotus žmones sugebėta pasipriešinti iki dantų ginkluotiems okupantams.
Patirtis, įgyta būnant kitoje barikadų pusėje tikrai praverstų naujų rinkimų kampaniją pradėjusiems politikams. Artėjant Seimo rinkimams, liejantis pažadų lietui, galimybė pabūti kito kailyje yra ypač naudinga. Dažnam politikui minimalios mėnesio algos, kuri šiuo metu siekia 350 eurų, nepakaktų nė savaitei. Parlamentaras arba ministras, priverstas mėnesį išgyventi su senjoro pajamomis – vidutiniškai 250 eurų – greičiausia pagaliau pradėtų sukti galvą ir surastų būdų, kaip papildyti sulysusias pensininkų pinigines.
Laki mažas pajamas turinčių žmonių fantazija gali sukurti prabangai nenusileidžiančią aplinką. Lietuvos vyriausybės nariams būdingą atostogų Karibuose džiaugsmą gali pakeisti paprastas vaikštinėjimas gatvėmis. Viešėdama Sankt Peterburge buvau užkalbinta močiutės, kuri kvietė atidžiau pažvelgti į tirpstančio sniego paliktas balas, kuriose ji matė ir liūtą, ir dramblį bei entuziastingai dalijosi savo įspūdžiais. Tokia ašaras gaunanti senjorė galėtų patarti ministrams, kaip ne tik pragyventi, bet net ir sutaupyti. Ne be reikalo sakoma, kad silpnumas suteikia galios, tik būtina sąlyga – būti krikščioniu.
Vyriausybės nariai, įtikinėdami, kad tiki į Dievą, oponentų akivaizdoje mušasi į krūtinę. Tačiau tikras tikėjimas yra tylus, jis atpažįstamas iš sprendimų. Žodžių ir veiklos priešpriešą liudija visiškas savų tautiečių netausojimas. Nepriklausomybės laikotarpiu šalį paliko tiek pat žmonių, kaip ir karo metais.
Demokratinei, senas tradicijas turinčiai šaliai būdinga saugoti ne tik eilinius, bet didelę darbo patirtį valstybės institucijose turinčius savo žmones. Tuo tarpu mūsų respublikoje kadenciją baigusieji buvę prezidentų, premjerų patarėjai, vyriausybės sekretoriatų vadovai, sukaupę neįkainojamą patirtį, dažnai lieka be darbo. Partiniu pažinčių principu veikiančiai valdžiai kitų žmonių patirtis neatrodo reikalinga. Nereikalingi ir mokslo, kultūros elito patarimai, jų įžvalgos. Naujausių laikų istorijoje gausu pavyzdžių, kaip patarėjais tampa dar nieko svarbaus gyvenime nenuveikę, bet daug žadantys drąsūs „visažiniai“, kone maršo rimtu žengiantys į politiką. Pastarųjų laikysena primena eilėraštį:
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.
Gal išaugusiems tokios ideologijos dvasioje būti valdžioje bei tapti viskuo ir yra vienintelis gyvenimo tikslas?
Velykų išvakarėse krikščionių pasaulyje vyksiantis kojų mazgojimas moko nuolankumo, įkvepia norą padėti vienas kitam. Tai svarbu ne tik per šventes, bet ir kiekvieną dieną. Politikams ir eiliniams. Kaip ir suvokimas, kad gauname tada, kai atiduodame. Tik ar daug valdančiųjų susimąsto, ką jie nori duoti ir ką iš tikrųjų duoda žmonėms?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
