Regis, praėjusių metų pabaigoje su malonumu perskaičiau meno kritiko Vaido Jauniškio pamąstymus apie viešojo transporto stotelių pavadinimų ir kultūros sąsają Lietuvos miestuose.
Regis, praėjusių metų pabaigoje su malonumu perskaičiau meno kritiko Vaido Jauniškio pamąstymus apie viešojo transporto stotelių pavadinimų ir kultūros sąsają Lietuvos miestuose.
Iki tol niekada nebuvau susimąstęs, kodėl Vilniuje, Konstitucijos prospekte, nė su žiburiu nerasi „Nacionalinės dailės galerijos“ stotelės, ar kodėl nėra stotelės „Gedimino pilis“, o Kaune norėdamas pamatyti Prisikėlimo bažnyčią turi žinoti, kad privalai išlipti Aukštaičių gatvėje. Nors Paryžiuje, Romoje, kituose Europos miestuose visi svarbesni kultūros objektai siejami su viešojo transporto stotelių pavadinimais.
Galbūt tai smulkmenos ir bet kuris savivaldybės tarnautojas suras šimtus argumentų, kodėl yra taip, o ne kitaip, tačiau jos atspindi mūsų mentalitetą. Istorijos ir kultūros vietos nėra mūsų sąmonės prioritetai.
Esu girdėjęs, kad įvairios iniciatyvos įamžinti kokį įvykį ar Lietuvai svarbaus žmogaus atminimą irgi sunkiai suranda vietą, bent jau sostinėje. Gal todėl retas žino, kur yra Džocharo Dudajevo skveras ar aikštė, pavadinta Andrejaus Sacharovo vardu. Gal dėl to neverta stebėtis, galbūt gražesni Vilniaus skvereliai taupomi dar svarbesnių žmonių atminimui įamžinti, o gal tiesiog paliekami būsimiems dangoraižiams augti.
Praėjusią vasarą su šeima nusprendėme šeštadienį praleisti Kaune, aplankyti Prisikėlimo bažnyčią, pasivaikščioti Laisvės alėja, užsukti į Karo, Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejus. Buvusi laikinoji sostinė nuo bažnyčios stogo atrodo įspūdingai. Gal per ilgai grožėjomės atsivėrusiu vaizdu, gal per ilgai slėpėmės nuo lietaus kavinėje, tačiau ir Karo, ir M. K. Čiurlionio muziejuose galėjome tik pabučiuoti durų rankeną. Priežastis paprasta – šie muziejai, kaip ir dauguma Kaune, dirba nuo 11 iki 17 valandos. Tikrai nenorėčiau nei mokyti, nei priekaištauti, bet keista, kad bene patys didžiausi miesto traukos objektai spynas rakina vos sulaukę 17 valandos. Galbūt atostogaujantys turistai iš užsienio ir spėja visą Kauną apeiti iki pavakarių, tačiau ką daryti, kad ir miesto gyventojui, kuris norėtų po darbo ne į prekybos centrą, o į muziejų užsukti. Kitas dalykas, retame Kauno muziejuje už bilietus galima atsiskaityti banko kortele. Gal tai irgi smulkmena, bet dažnam, ypač užsieniečiui, itin nemaloni.
Klaipėdoje pastaruoju metu lankausi tik darbo reikalais, todėl pritrūksta laiko apžiūrėti patį miestą. Bet teko girdėti, kad žymusis Laikrodžių muziejus lankytojus priima iki 18 valandos.
Vilniuje padėtis dar geresnė. Štai Nacionalinė dailės galerija dažniausiai dirba iki 19 valandos, o ketvirtadieniais – net iki 20 valandos. Dauguma kitų muziejų duris užveria 18 valandą. Prieš metus pabandęs atsiskaityti banko kortele sulaukdavau ironiškų replikų, o šiemet beveik visur tai jau tapo įprasta. Nesu kortelių gerbėjas, žinau, kiek už jų tvarkymą paima bankai, tačiau bent didesni muziejai tokią galimybę privalo suteikti savo lankytojams.
Negaliu nepasidalyti dar viena smulkmena. Pernai, pirmąjį birželio sekmadienį, surinkę niurzgančius savo ir kaimynų vaikus norėjome praplėsti jų akiratį ir aplankyti kelias parodas. Deja, ir vėl bučiavome durų rankenas, nes per valstybines šventes muziejai nedirba. Pats esu kaltas, kad pamiršau, jog Tėvo diena nuo 2009 metų yra valstybinė šventė, bet reikėjo matyti, kaip atkakliai Lietuvos dailės muziejaus durų rankeną klebeno užsieniečių pora, nesuprasdama ant nedidelio lapelio atspausdinto užrašo „Šiandien muziejus nedirbs“.
Daugelio muziejų internetiniuose puslapiuose anglų kalba skelbiama informacija, kad per valstybines šventes jie nedirba, o dieną prieš veikia viena valanda trumpiau, tačiau niekur neteko rasti valstybinių švenčių sąrašo.
Dauguma svarbiausių Europos muziejų be pirmadienių nedirba tris dienas per metus: gruodžio 25 d., sausio 1 d. ir gegužės 1 d.
Gal tai irgi smulkmena, bet Vilnių vis dažniau aplanko pasaulinio masto parodos, kurių pasižiūrėti atvyksta ir kaimynai.
Štai Luvras patvirtino 2013 metų antrąjį pusmetį nusprendęs Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje, surengti Antoine`o Watteau graviūros ir tapybos meno parodą. Ar daug apie tai žinome, ar apie tai žino į Vilnių vasarą atvyksiantys turistai? Nedrąsu patarti, bet, manau, kad kritiškai pasižiūrėję bent į savo internetinius tinklalapius, ypač užsienio kalbomis, Lietuvos muziejai tikrai sulauktų daugiau dėmesio ir pagarbos.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
