Ši užsienio spaudos apžvalga bus trumpa ir neįprastinė. Neįprastinė dėl to, kad apžvelgsiu ne tai, ką pastarosiomis dienomis užsienio spauda rašė, bet trumpai pakalbėsiu apie vieną lietuvį žurnalistą, kuris kelis dešimtmečius dirbo vienoje iš svarbiausių užsienio žiniasklaidos institucijų – „Amerikos balse“.
Ir dirbo ne kam kitam, o būtent Lietuvai ir lietuviams – dirbo tokiu metu, kai Lietuvos žmonės tik iš užsienio ir galėjo išgirsti balsų, kurie ne iš Maskvos ar jai prijaučiantys. O Maskva tuos kitus, jai nepritariančius balsus visaip bandė užslopinti ir užgožti įvairiais trukdžiais.
Nors Romo Sakadolskio balsas amžinai nutrūko ketvirtadienį, vasario 25-ąją, tačiau to balso nešta žinia, nuskambėjusi ne tik per valstybinį Jungtinių Amerikos Valstijų radiją, bet ir per lietuvių išeivijos radiją „Margutis“, išeivijos spaudos leidinius, kuriuos Romas redagavo ir kuriuose bendradarbiavo, išliks tol, kol jo mokiniai (kurių jis – pavyzdingas mokytojas – turėjo daug) patys įgyvendins ir kitus kvies įgyvendinti tas vertybes, dėl kurių geri žurnalistai, būdami gerais piliečiais, privalo sielotis.
Čia kalba gali būti trumpa, nes tie principai, kaip ir Dešimt Dievo įsakymų, gana aiškūs, nors jų dažnai ir nepaisoma. Jie ne visi atėjo iš Amerikos – juos jau prieš Antrąjį pasaulinį karą žinojo Vytauto Didžiojo universiteto Kaune studentai, kuriems Juozas Keliuotis ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėstė žurnalistinius dalykus iš užrašų, virtusių pirmuoju Lietuvoje žurnalistikos vadovėliu, vėliau suredaguotu Leono Gudaičio ir 2000 metais išleistu VDU serijoje „Darbai ir dienos“.
Vienas tų principų yra tas, kad žurnalistas pirmų pirmiausia turi būti ne partijų, ne verslo, ne kitokių siaurų interesų grupių tarnas, o tiesos apaštalas. Juozo Keliuočio žodžiais, „pirmiausia žurnalistas nuoširdus: rašo tai, kuo tiki, skelbia tai, ką laiko tiesa. Tiesa – jo aukščiausias idealas. Dėl jos pakelia jis visokį vargą, nebijo patekti kalėjiman, nevengia karo laukų, rizikuoja savo gyvybe. Tai Diogenas, visą gyvenimą su žiburiu rankoje ieškantis tiesos.“
Toks buvo ir Romas Sakadolskis – tokiais būti jis mokė ir savo studentus Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose. Ir jei Juozas Keliuotis savo dėstomas žurnalistikos pamokas rėmė pavyzdžiais iš geriausių Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Čekoslovakijos laikraščių, tai Romas Sakadolskis sėmėsi sau medžiagos iš tokių prestižinių Amerikos laikraščių kaip „Chicago Tribune“, „Washington Post, „New York Times“.
Todėl, kalbėdamasis prieš kelerius metus su dėl kokybiškos žiniasklaidos puoselėjimo Lietuvoje susirūpinusio internetinio laikraščio „bernardinai.lt“ redaktoriumi, Romas Sakadolskis ir galėjo tarti, jog „labiausiai šiandien Lietuvoje pasigendu laikraščio, kurį galėčiau kasdien skaityti su pasitikėjimu, padedančio gaudytis miesto, valstybės, pasaulio reikaluose, semtis išminties iš nuomonių įvairovės, džiaugtis rimtomis diskusijomis apie rimtus reikalus, mėgautis mokslu, literatūra, menais.
Tokio laikraščio, kurį skaitant nereikėtų spėlioti, kur čia paslėpti leidėjo interesai, su kuo ten suvedinėjamos redaktoriaus sąskaitos, ar liaupsės – užsakytas straipsnis, ar rašinys neigiamas todėl, kad verslininkas nesumokėjo „ramybės mokesčio“?
Ne visa Lietuvos spauda tokia, bet tokia šiandien dominuoja. Okupacijos laikais sovietinius laikraščius skaitydavome tarp eilučių, dabar tą patį darome nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tai vadinasi laisva spauda. Trošku.“
Jis su žiburiu rankoje ieškojo Lietuvoje ne tik gero laikraščio, bet gal su didesniu pasigerėjimu klausėsi ir radijo, tačiau negailėdamas pastabų tiems jo darbuotojams, kuriuos gerbė, ypač sielodamasis dėl to, ką laikė esant jų profesiniais nukrypimais. Nes jam gero radijo pavyzdžiai buvo, sakysime, Čikagos stotis „WFMT“, per kurią girdėdavo pokalbių vedimo meistro Studso Terkelio laidas.
O sąžiningai kritikuoti draugą juk yra pats doriausias draugystės įrodymas.
Beje, Čikagoje su Romu ir susipažinau. Lankėme tą pačią Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą, veikėme ir tose pačiose lietuviškose organizacijose, paskui profesiniai keliai geografiškai išsiskyrė. Vieną jie nuvedė į Vašingtoną, antrą į Miuncheną ir Prahą.
Bet liko ta pati meilė radijui ir įsipareigojimas per jį bandyti tarnauti Lietuvai – pradžioje iš tolo, paskui pačioje tėvynėje.
Romui iš paskutinių jėgų Amerikoje viltingai, bet bergždžiai ieškojusiam pagydymo, buvo lemta mirtį pasitikti ne Lietuvoje. Jaučiuosi pagerbtas, kad jis man paliko užduotį tęsti jo pradėtą dėstyti dalyką Vytauto Didžiojo Universitete Kaune. Dabar ir vėl, mokydamas kitus, mokysiuosi toliau iš jo, Lietuvoje lygaus neturinčio praktiškosios žurnalistikos grando.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
