Nuomonės

2020.11.30 19:33

Jurgita Gaižutytė. Mus jaunus „paaukojo“. Atsakymas Vilmai Losytei

Jurgita Gaižutytė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė, LRT.lt2020.11.30 19:33

Prieš kurį laiką LRT.lt naujienų portale pasirodė Vilmos Losytės tekstas „Sveikata, lygybė, brolybė“, kurio autorė, remdamasi mažai kam žinomu šių laikų prancūzų filosofu A. Comte-Sponville᾽iu, kritiškai vertina šiandienos situaciją COVID-19 pandemijos ir jos įveikos atžvilgiu. 

Nors Losytė gausiai cituoja minėtąjį filosofą, skaitant tampa sunku atskirti, kur yra jai savo mintimis taip imponuojančio Comte-Sponville‘io įžvalgos, o kur – pačios autorės nuomonė, tad galima manyti, kad ir šokiruojančioms Comte-Sponville‘io mintims apie tai, kad laisvė, kaip pamatinė vertybė, yra „aukojama ant sveikatos altoriaus“, nors pati sveikata nėra ir neturėtų būti vertybė (priešingai nei laisvė), pritaria ir pati straipsnio autorė.

Taip pat skaitykite

Anot jos, pandemijos metu pažeidžiamiausia visuomenėje tampa jaunoji karta. Kodėl? Nes karantino ir griežtų ribojimų akivaizdoje paaugliai ir jauni, profesinėje veikloje aktyvūs trisdešimtmečiai ne tik praranda tokius gyvenimo džiaugsmus kaip artimas fizinis kontaktas pasisveikinant ar knygų pavartymas prieš jas įsigyjant, bet yra priversti ir savo veiklą perkelti į elektroninę erdvę, o su kolegomis kas rytą susimojuoti tik vaizdo pokalbio metu. O visa ši auka yra tik tam, kad būtų išgelbėtos kelių nelaimingų, savo gyvenimo saulėlydį ir taip jau pasitinkančių senolių gyvybės. Siaubinga!

Reaguodama į autorės tekstą, noriu užduoti gerbiamai Vilmai Losytei jautrų klausimą: ar Jums, miela Vilma, bent sykį teko akis į akį susidurti su garbaus amžiaus artimojo mirtimi? Ar teko praleisti ne vieną bemiegę naktį ligoninėje, lūkuriuojant šalia sunkia liga sergančio ir su ja kovoti nebeįstengiančio senolio, kurio ašarų pilnose akyse, nepaisant ligos keliamo skausmo ir kančios kreipiamo veido, vis dar galima įžvelgti nenumaldomą troškimą gyventi? Na, jei ir ne visą dešimtį, tai dar bent vienerius metus. Ar teko Jums, Vilma, bent sykį išgirsti sąmonę aptemdantį gydytojų nuosprendį nebegelbėti Jūsų mylimo žmogaus ir pasijusti taip, lyg šio žmogaus mirtis būtų Jūsų mirtis, nes ir jo kova dėl gyvybės jau spėjo tapti Jūsų pačios asmenine kova? Jei į visus klausimus atsakėte neigiamai – sveikinu. Galite save laikyti beveik laimės kūdikiu.

Ši situacija kiek primena pandemijos Lietuvoje išvakarėse viešojoje erdvėje plačiai nuskambėjusį įvykį, kai į žiniasklaidos akiratį pateko vienoje savo paskaitoje mintimis apie būsimą privalomą eutanaziją ekonomikai nenaudingiems nepagydomai sergantiems ir senyvo amžiaus žmonėms pasidalijusi Kauno kolegijos dėstytoja Žydronė Žarskienė. Sulaukusi itin neigiamos visuomenės reakcijos, dėstytoja turėjo pripažinti, kad, vadovaudamasi nepatikimais ir nepagrįstais šaltiniais, ji perlenkė lazdą. Lygiai tuo pat metu COVID-19 pasaulyje atgarsiai ėmė vis dažniau pasiekti Lietuvą, bet problema daugeliui mūsų atrodė dar pernelyg tolima, kad priverstų rimtai susirūpinti. Visgi pirmajai koronaviruso bangai sukausčius Senąjį žemyną, neilgai trukus, visuotinio karantino ir socialinio gyvenimo ribojimų, kuriems griežtėjant nerimavome, kaip tai paveiks mūsų kasdienį gyvenimą, įpročius bei laisvę, kurią taip akcentuoja Losytė, neišvengė ir Lietuva.

Reaguodama į autorės tekstą, noriu užduoti gerbiamai Vilmai Losytei jautrų klausimą: ar Jums, miela Vilma, bent sykį teko akis į akį susidurti su garbaus amžiaus artimojo mirtimi? Ar teko praleisti ne vieną bemiegę naktį ligoninėje, lūkuriuojant šalia sunkia liga sergančio ir su ja kovoti nebeįstengiančio senolio, kurio ašarų pilnose akyse, nepaisant ligos keliamo skausmo ir kančios kreipiamo veido, vis dar galima įžvelgti nenumaldomą troškimą gyventi?

Prie naujų sąlygų turėjo prisitaikyti ne tik visuomenė ir sveikatos sistema – nauji iššūkiai neaplenkė ir kitų valstybės valdymo sektorių. Nors šiuo metu neretai akcentuojama, kad tiek tuomet, tiek ir dabar valdžios atstovų komunikacija pandemijos atžvilgiu buvo nepakankamai efektyvi, vis dėlto, nežinia, ar baimės, ar tokių iššūkių akivaizdoje pasireikšti linkusio visuotinio solidarumo vedami, susitelkėme ir, Lietuvai skaičiuojant vos kelias dešimtis, lyginant su dabartiniais šimtais ar tūkstančiais, susirgimo COVID-19 atvejų, pavyzdingai laikėmės visų rekomendacijų ir reikalavimų. Ne vienas mūsų tąkart jautėmės gelbėjantys ne tik save ir savo artimuosius, bet ir kitus visuomenės narius, įskaitant ir tuos, kuriems teko ir toliau tenka su pandemija susidurti kasdien iš arti – gydytojus.

Juk dar visiškai neseniai daugelis mūsų piktinomės žiniasklaidos pranešimais apie tai, kaip kai kuriose valstybėse, jų teritorijose sparčiai plintant koronavirusui, o jų sveikatos sistemoms nebepakeliant milžiniško krūvio, svarstoma prioretizuoti ligonius, t. y. nuspręsti, ką verta gydyti, o kieno ligą palikti savai eigai. O kas nutiktų, jei ir Jūs atsidurtumėte sąraše tų nelaimingųjų? Ar prašytumėte neaukoti kitų laisvės gyventi įprastą kasdienį gyvenimą dėl Jūsų, vieno lašo jūroje, gyvybės? Abejoju.

Žinoma, galima klausti, kodėl reikia save varžyti dėl tų ir saugoti tuos, kurie ir patys kartais nėra linkę savimi rūpintis. Čia tenka prisiminti asmeninę patirtį ir per pirmąją COVID-19 bangą kantriai lūkuriuojant per porą metrų nuo vaistinės durų nusidriekusioje eilėje nugirstą įdomų senjorių pokalbį. Viena jų retoriškai klausė, kodėl ji turinti dėvėti medicininę kaukę ir apskritai paisyti visų ribojimų, maža to, kaskart dar ir išklausyti savo vaikų bei vaikaičių priekaištų dėl karantininių saugumo reikalavimų nesilaikymo. Juk ji, kaip teigė senjorė, ir taip nugyvenusi ilgą ir laimingą gyvenimą, todėl ir mirtį, kad ir kada ji užkluptų, net jei šios priežastis ir būtų kažkoks virusas, pasitikti galinti ramiai. Aha!

Manantys, kad neverta aukoti savo laisvės dėl vieno kito senolio gyvybės, dabar plosite katučių. Bet neskubėkite. Galbūt ironiška, bet taip drąsiai apie mirties neišvengiamybę kalbėjusi senolė iš vaistinės visgi išėjo nešina (nė kiek neperdedu) toli gražu ne vien tik vaistų nuo galvos skausmo pakuote. O tai tik dar kartą įrodo, kad, nepaisant pandemijos metu neretai rodomo tariamo didvyriškumo, visi mes norime gyventi dar bent truputį ilgėliau. Tad net ir tie, kurie dar spėjo pamatyti paskutinius pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, išgyventi karą, pasitikti Nepriklausomybę ir paminėti Lietuvos šimtmetį, Jums tikrai padėkotų, jei padėtumėte ir jiems ramiai sulaukti savojo šimtmečio. Beje, nuo COVID-19 miršta vis jaunesni, nes, akivaizdu, šiam virusui, kaip ir bet kuriai kitai ligai, amžius nėra svarbus, tad net ir tai, kad iš pažiūros galbūt esate sveikas, darbingo amžiaus žmogus, dar nesuteikia garantijų, kad neatsidursite to senolio, kurį siūlote paaukoti, vietoje.

Niekam turbūt nėra paslaptis, kad gera sveikata yra viena neatsiejamų asmens ir visuomenės laimės bei modernios valstybės gerovės sąlygų. Todėl visiškai natūralu, jei sveikatos sričiai valstybėje skiriama ne mažiau dėmesio nei kitoms jos valdymo sritims. Tad ar tikrai galima teigti, kad sveikata nėra vertybė? Drįstu suabejoti ir straipsnyje pateikta mintimi, kad sveikata šiuo metu yra perdėtai prioretizuojama ir dėl jos aukojama visa, kas tik įmanoma. Prioritetu šiuo metu greičiau jau galima laikyti pandemiją ir jos įveiką, kadangi žinome, kad dėl ribojimų ir sunkumų, su kuriais susiduria sveikatos priežiūros įstaigos ir jose dirbantys specialistai, neretai nukenčia kitų sveikatos sutrikimų varginami, tačiau efektyvios pagalbos nesulaukiantys pacientai.

Visi jaučiamės nusivylę, irzlūs, pavargę, o svarbiausia – išsiilgę mums taip įprasto kasdienio gyvenimo, pramogų ir socialinio kontakto, bet kodėl net ir tokioje sudėtingoje situacijoje keliame tiek daug beprasmiškų klausimų, nuolat ieškome kaltų ar net pradedame atvirai engti tuos, kurie šiuo metu yra tikrai pažeidžiamiausi?

O dabar grįžkime prie šio teksto pradžioje iškeltų klausimų. Jei į visus atsakėte neigiamai, tačiau jums, pasitelkus vaizduotę, visgi pavyko atsidurti netektį išgyvenusio žmogaus vietoje, užduokite sau dar vieną klausimą – kodėl Jums taip trūksta atjautos kitiems, nei giminystės, nei draugystės ryšiais nesusijusiems, ir parodykite viešajame transporte priešais jus sėdinčiai senolei, kaip tinkamai dėvėti medicininę kaukę (juk ji skirta ne tik burnai pridengti, ar ne?), nes rūpinatės ne tik savimi, bet ir ja. Nes Jums rūpi kiekvienas, nepaisant jo amžiaus.