Nuomonės

2020.11.27 16:22

Gökhanas Turanas. Išklausykite Turkijos poziciją

Gökhanas Turanas, Turkijos ambasadorius Lietuvoje2020.11.27 16:22

LRT rodo susidomėjimą keliais tarptautiniais įvykiais ir kai kuriuos iš jų plačiai pristato. Ypač intensyviai aptariami klausimai, susiję su įvykiais ir santykiais šalia Lietuvos. Vienas iš klausimų, kurių kartais imasi jūsų institucija, yra pokyčiai Turkijoje ir aplink ją ar įvykiai, kažkaip susiję su mano šalimi. Tai aš tikrai laikau įprasta.

Manau, kad laikantis objektyvios / nešališkos žurnalistikos, iš principo, gali būti skelbiama bet kas. Tačiau jei paskelbtame straipsnyje yra argumentų, pretenzijų, informacijos, klaidingų duomenų, kuriems prieštarauja kita šalis, visada turėtų būti įmanoma turėti teisę atsakyti. Manau, sutiksite, kad „Už“ ir „Prieš“ požiūriai socialiniais, politiniais ir istoriniais klausimais turėtų būti prieinami visuomenei.

Taip pat skaitykite

Kaip pamenate, Lietuvos istorikas iš Klaipėdos universiteto Zigmas Vitkus parašė straipsnį „Armėnijos genocidas - nepamirštas“, kuris buvo paskelbtas jūsų portale 2020 m. gegužės 6 d. Atsakiau į šį straipsnį, o jūsų įstaiga buvo maloni jį paskelbti gegužės 12 d. Tačiau praėjus vos savaitei, 2020 m. gegužės 19 d. tas pats akademikas turėjo galimybę dar viename straipsnyje („Kada baigiasi genocidas?“) paskleisti panašias Armėnijai palankias savo pažiūras.

Taip pat skaitykite

2020 m. birželio 17 d. mes susitikome ir aš jums išsamiai paaiškinau savo požiūrį šiuo klausimu ir atsakiau į jūsų klausimus. Aš taip pat perdaviau jums prancūzų akademiko Dr. Maxime Gauin straipsnį kaip atsakymą į aukščiau minėtą Zigmo Vitkaus gegužės 19 d. straipsnį. Praėjo penki mėnesiai ir šis atsakymas nebuvo paskelbtas.

Dabar rašau jums dėl trijų straipsnių, kurie buvo paskelbti LRT svetainėje spalio 7 ir 12 dienomis.

- Pirmasis straipsnis, pavadintas „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Artsache“ (spalio 7 d.), autorius – prof. Šarūnas Liekis;

- antrasis straipsnis „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho nepriklausomybę?“ (lapkričio 12 d.), autorius – prof. Šarūnas Liekis;

- ir trečiasis straipsnis pavadinimu „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (lapkričio 12 d.), kurio autorius – Seimo narys Kęstutis Masiulis.

Taigi, turime situaciją, kai dviem Lietuvos akademikams du kartus per mėnesį suteikiama galimybė propaguoti armėnų pretenzijas darant išvadas ir Turkijai; Turkijos pozicija, kaip teisė atsakyti, nėra skelbiama.

Kitaip tariant, nuo 2020 m. gegužės mėn. LRT savo portale penkis kartus išleido Armėniją palaikančius straipsnius ir leido viename straipsnyje išreikšti Turkijos poziciją. Dviejų Turkijos atsakymų LRT dar nepaskelbė. Jei toks požiūris bus tęsiamas, tai gali sukelti klausimų dėl LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, sąžiningumo žodžio laisvės ir objektyvios žurnalistikos atžvilgiu.

Noriu pabrėžti, kad nesiunčiau jums straipsnių, kritikuojančių kai kurias kitas šalis. Visų pirma, nesiėmiau iniciatyvos šia tema. Aš tik atsakau į kai kurią kritiką ir kaltinimus, susijusius su mano šalimi. Aš tikrai tikiu, kad turiu teisę tai daryti. Be to, kyla natūralus klausimas, ar nebūtų teisinga klausti Turkijos ir (arba) Azerbaidžano ambasadorių, reziduojančių Vilniuje, komentarų, kai LRT skelbia straipsnius apie 1915 m. ir jų regionams aktualius Pietų Kaukazo įvykius?

Galima manyti, kad visuomeninis transliuotojas, finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, besirūpinantis žodžio laisve ir žiniasklaidos etika, ginantis ją visoje Europoje ir kritikuojantis laisvos žiniasklaidos apribojimus pasaulyje, turėtų moralinę pareigą pristatyti abi ginčijamo klausimo puses, ypač kai transliuojančioji pusė (t.y. Lietuvos pusė) pati nedalyvauja. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jūs laikysitės objektyvios žurnalistikos, kaip vyriausybės finansuojamas nacionalinis transliuotojas, ir šį kartą paskelbsite mano laišką dėl balanso viešojoje medijoje, kurio trūksta geriesiems Lietuvos žmonėms, su kuriais dalijamės demokratijos, žodžio laisvės ir laisvos rinkos ekonomikos vertybėmis visų mūsų socialinei gerovei. Be to, manau, svarbu priminti jums, kad Turkija ir Lietuva yra artimos NATO sąjungininkės, turinčios puikius dvišalius santykius. Aš stengiausi ir toliau stengsiuosi stiprinti ir gilinti šiuos santykius. Beje, šiais metais minimos 90-osios diplomatinių santykių užmezgimo tarp mūsų šalių metinės.

Visi penki mano paminėti proarmėniški straipsniai yra pagrįsti prielaidomis ir mitais, kurie dažnai nekvestionuojami. Gero siekiantis Lietuvos skaitytojas nusipelno objektyvios Kalnų Karabacho ir Armėnijos situacijos analizės ir apmąstymų, pagrįstų faktais ir realijomis. Naudodamasis šia proga noriu priminti keletą dalykų:

– Atsižvelgiant į mūsų norą normalizuoti santykius su Armėnija ir įgyvendinant Šveicarijos procesą, 2009 m. spalio 10 d. Ciuriche buvo pasirašyti „Protokolas dėl diplomatinių santykių užmezgimo“ ir „Protokolas dėl dvišalių santykių plėtros“. Šie du protokolai sudaro pagrindą dvišaliams santykiams normalizuoti. Tada protokolai buvo pateikti tvirtinti Turkijos Didžiajai Nacionalinei Asamblėjai. Tačiau Armėnijoje protokolai buvo išsiųsti į Konstitucinį Teismą, kad būtų patvirtintas jų atitikimas Konstitucijai. Nors protokolai buvo suderinti su Armėnijos Konstitucija, paskelbti Konstitucinio Teismo sprendimo pagrindai turėjo prielaidų ir ribojančių nuostatų, pažeidžiančių protokolų tekstą ir dvasią. Šis sprendimas pakenkė pačiai derybų dėl protokolų priežasčiai ir jų pagrindiniams tikslams. Vėliau per mūsų ambasadai Tbilisyje 2010 m. balandžio 23 d. išsiųstą notą Armėnijos pusė pranešė, kad ji sustabdė protokolų ratifikavimo procesą. Vėliau prezidentas Sargsianas 2015 m. vasario mėnesį atšaukė protokolus iš Armėnijos Parlamento ir 2018 m. kovo 1 d. paskelbė juos negaliojančiais.

– Be to, siekdama parodyti savo įsipareigojimą užmegzti gerus kaimyninius santykius su Armėnija, Turkija įdiegė daug vienašališkų pasitikėjimo stiprinimo priemonių, padedančių atkurti pasitikėjimą tarp Turkijos ir Armėnijos. Tačiau panašaus konstruktyvaus požiūrio iš Armėnijos pusės nebuvo.

– Išlieka faktas, kad tradiciškai Pietų Kaukaze nėra stipresnio Rusijos sąjungininko nei Armėnija. Rusija turi didelę karinę bazę Armėnijoje. Armėnija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (CSTO) narė, kurią 1992 m. įsteigė Rusija ir kitos penkios posovietinės valstybės. Nors po beveik tris dešimtmečius trukusios neteisėtos Armėnijos vykdytos okupacijos kai kuriose teritorijose, kurios artimiausiomis dienomis bus grąžintos Azerbaidžanui, bus Rusijos taikdarių, griežtai sąžiningai sakant, Rusija po pastarojo konflikto negavo naujos bazės kaip tokios.

– Abiejų autorių nuomonės, grindžiamos „provakarietiška“ regiono šalių orientacija, prieštarauja tikrovei, kai Azerbaidžano ir Gruzijos santykiai ir bendradarbiavimas su euroatlantinėmis institucijomis yra santykinai tvirtesni nei Armėnijos, ir tai buvo iliustruota šioms šalims pasirinkus nebūti CSTO narėmis ir bendradarbiauti keliose NATO PFP programose.

– Nors abu autoriai su liūdesiu apmąsto dėl pastarojo konflikto Armėnijos prarastą kontrolę okupuotose teritorijose, atrodo, kad abu sąmoningai nepaiso fakto, jog šios teritorijos pagal tarptautinę teisę, JT, ESBO ir visas kitas tarptautines konvencijas visada buvo pripažintos Azerbaidžano suvereniomis teritorijomis, o Lietuva taip pat palaiko šią poziciją. Taigi Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano suverenios teritorijos dalis. Politinis pasirinkimas, argumentai ar noras nepateisina kitos valstybės teritorijos okupacijos. Be to, ilgas neteisėtas užėmimas taip pat nesuteikia teisės Armėnijai. Turint omenyje pagrindinį klausimą, kas yra agresorius ir okupantas? Be jokių abejonių, atsakymas yra aiškus. Armėnų okupacija Azerbaidžano teritorijose akivaizdžiai pažeidžia tarptautinę teisę ir prieštarauja atitinkamoms JT Saugumo Tarybos ir ESBO rezoliucijoms.

– Iš tikrųjų, abu autoriai nepastebi tiesos, kad Armėnija tiesiog grąžina teritorijas, kurias ji neteisėtai okupavo pastaruosius 30 metų. Beveik milijonas Azerbaidžano piliečių liko be namų dėl Armėnijos agresijos. Šio fakto sąmoningai trūksta ir visuose proarmėniškuose straipsniuose. Trumpai tariant, norint sukurti vietą maždaug 150 000 armėnų Kalnų Karabache, beveik 1 milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti migruoti ar tapo masinių žudynių aukomis (pavyzdžiui: Armėnijos pajėgos 1992 m. vasario 26 d. nužudė per 600 Azerbaidžano civilių gyventojų Hocali žudynėse) jų protėvių namuose .

– XXI amžiuje plėstis į kitos suverenios šalies teritorijas, vadovaujantis politinėmis ambicijomis, kurios grįstos nebendradarbiavimo ir karingais, bet kurios šalies etnoreliginiais motyvais paremtais nacionalistiniais siekiais, nepriimtina aukštai moralei.

– Be to, iš tikrųjų net ir naujausias karas buvo pradėtas armėnų, organizavusių ataką prieš Azerbaidžano Tovuzo regioną pernai liepą.

– Itin glumina, ypač p. Liekio straipsnyje, kad nuorodos į Turkiją, kuri šiuo metu nėra konflikto šalis, yra pagrįstos arba nežinojimu, arba klaidinga informacija. Kalbant apie 1915 m. įvykius, maloniam skaitytojui primenu, kad Turkijos pasiūlymas įsteigti Jungtinę istorinę komisiją šiems įvykiams tirti vis dar galioja. Tikimės, kad Armėnija atsakys į šį, dar 2005 m. pateiktą pasiūlymą, kad būtų galima atskleisti tiesą. Šio tragiško istorijos epizodo panaudojimas Pirmojo pasaulinio karo kontekste turi būti išmintingas, siekiant didesnės regiono žmonių gerovės. Aukos vaidinimas iš tikrųjų neatitinka tikrovės, kai Turkijos ir musulmonų gyventojų aukos buvo daug didesnės nei armėnų toje pačioje teritorijoje, kur, griūvant Osmanų ir carinei Rusijos imperijai karai ir susirėmimai vyko 1914-1922 m.

– Kitas stebėtinai įdomus faktas tuo pačiu laikotarpiu yra tas, kad 1912–1913 m. Osmanų užsienio reikalų ministras Gabrielis Noradunkyanas buvo etninės armėnų kilmės. Taigi istorija negali būti vertinama remiantis klaidinga informacija ir etnoreliginėmis išankstinėmis nuostatomis.

– Šiuo tikslu taip pat reikia prisiminti, kad atsižvelgiant į istorinius tyrimus, visi Turkijos archyvai, įskaitant to laikotarpio karinius archyvus, yra atviri visai tarptautinei akademinei bendruomenei. Vis dėlto kritiškai svarbūs Armėnijos archyvai nėra atviri.

– Labiausiai piktinantis svarstymas yra prof. Liekio antraštė, kai jis siūlo, „...gal pripažinkime Kalnų Karabacho nepriklausomybę“. Net okupantė Armėnija neturėjo įžūlumo pateikti šį pasiūlymą regiono tikrovės akivaizdoje.

– Prof. Liekis kažkodėl painioja obuolius ir apelsinus. Informuotam skaitytojui tarp Kosovo ir Kalnų Karabacho atvejų nėra jokių paralelių ar panašumų.

– Todėl stebėtinai prof. Liekio svarstymai apie istorinius įvykius XX a. pradžioje yra kategoriškai nepakankamai informuoti ir paremti neteisingu supratimu.

Iš principo Turkija remia tarptautinių normų laikymąsi ir visų jos kaimynystėje esančių šalių teritorinį vientisumą, ar tai būtų Ukraina, ar Moldova, Gruzija ar Azerbaidžanas. Kaip atsakingi ilgalaikiai NATO nariai, mes dalijamės šiais principais su NATO sąjungininke Lietuva dėl ilgalaikės taikos ir stabilumo mūsų bendroje kaimynystėje.

Būčiau labai dėkingas, jei LRT savo skaitytojams pateiktų daugiau „Už“ ir „Prieš“ nuomonių delikačiais užsienio politikos klausimais, susijusiais su Turkija.

Tikiuosi, kad per šešis mėnesius paskelbę jau penkis straipsnius, atspindinčius Armėniją palaikančias pažiūras, būsite malonūs antrą kartą suteikti man, Turkijos Respublikos ambasadoriui, Lietuvos NATO sąjungininkės ir šalies kandidatės į ES atstovui, galimybę pristatyti savo poziciją tokio visuomeninio transliuotojo, kaip LRT, svetainėje.

Pagarbiai, Gökhan Turan, Turkijos ambasadorius Lietuvoje