Sovietmečiu paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje viename bute susirinkome keturiese paminėti Vasario 16-osios. Tai tikrai nebuvo joks disidentinis veiksmas, nes buvo ne viešas, o slaptas. Tame susibūrime norėjo dalyvauti dar vienas mūsų klasės draugas, bet jo neišleido tėvai – mūsų mokyklos mokytojai: tėvas pats tik per plauką buvo išvengęs represijų dar Stalino laikais, tad norėjo apsaugoti sūnų.
Paralelinėje klasėje buvo pasielgta viešiau. Klasės vaikinai vasario 16 dieną į mokyklą atėjo apsirengę nekasdieniškai – pasipuošę kostiumais ir kaklaraiščiais. Buvo keista, kad KGB juos tardyti ėmė tik po mėnesio. Jie nedemonstravo jokios tautinės simbolikos, nieko viešai nepareiškė, tad rimtesnių represijų išvengė. Turbūt daugelis, gyvenę sovietmečiu, prisimename vienokių ar kitokių smulkių apraiškų, priminusių, kad vasario 16 diena mums nėra eilinė, kad ji mums svarbi. Daugiausia pagarbos, žinoma, nusipelno tie, kurie šventę ryždavosi minėti, kiek įmanoma, atvirai. Papūtus laisvesniam vėjui, viena iš siekiamybių buvo išsikovoti teisę švęsti šia proga viešai. 1988 metų vasarį pasiryžusiųjų išeiti į gatves buvo dar nedaug, ir jiems kelius užkirto sovietinė milicija. Metais vėliau švenčiama buvo jau masiškai – tada pirmą kartą nepriklausomybės paskelbimą atvirai minėjo ir tie, kurie sovietmečiu tai darydavo tik slapta, ir netgi tie, kuriems anksčiau tai nerūpėjo.
Galų gale Kovo 11-ąją buvo atkurta ta valstybė, kuri buvo simboliškai sukurta 1918 metų vasario 16-ąją. Nepriklausoma tarpukario Lietuva mums buvo pavyzdys, tebesantis gyvoje atmintyje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau ir toje tarpukario Lietuvoje tebuvo romantinis herojinės didybės simbolis, mažai kuo tesusijęs naujų laikų tikrove.
Ir kokia gi buvo ta tarpukario Lietuva? Geografiškai menka, nes kokia gi Lietuva be Vilniaus? Nė vieną dieną tai tarpukario Lietuvai nepriklausė kartu ir Vilnius, ir Klaipėda. Dabartinė Lietuva yra didesnė. Mūsų kaimynams ne taip pasisekė. Šiandieninė Lenkijos, Latvijos ir Estijos teritorija yra mažesnė negu buvo tarpukariu.
Dabartinėje emigruojančioje Lietuvoje net ir gyventojų yra daugiau, negu buvo 1938 metais mūsų valstybės kontroliuojamoje teritorijoje. Bet skaičiai akivaizdžiai rodo, kad anuomet gyventojų skaičius augo, o emigracija tolydžio mažėjo. Antra vertus, žmonės dabar mobilesni, o gyvenimas daug patogesnis bent jau dėl didžiulės technikos pažangos pasaulyje. Daugeliui lietuvių prieinami kompiuteriai, mobilieji telefonai, automobiliai ir net kelionės lėktuvu.
Tarpukariu Lietuva buvo agrarinė valstybė, ir nors sovietmečiu vyko kraustymasis iš kaimų į miestus, kaimo gyventojų dalis visada buvo didesnė negu, pvz., Latvijoje ir Estijoje, taip tebėra iki šiol. Kaimuose gyvena didesnis procentas, negu ekonomiškai racionalu. Net ir tie, kurie neemigravo, puikiai žino, kokio dydžio atlyginimai mokami Vakaruose, ir šis nuolatinis Lietuvos lyginimas su kai kuriomis iš turtingiausių pasaulio valstybių daug ką varo į neviltį.
Sunku palyginti turtinius skirtumus pirmojoje Lietuvos Respublikoje ir dabartinėje. Anuomet nebuvo gerovės valstybės idealo, bet šiuo metu galima teigti, kad šis idealas Lietuvoje įgyvendinamas silpnai: nors socialinė rūpyba išplėtota, skirtumas tarp turtingesnių ir skurdesnių gyventojų yra didesnis negu daugumoje ES šalių.
Deja, kaip paaiškėjo, anos Lietuvos žemę pradėjus trypti svetimšalių holokaustytiems batams ir rusiškiems auliniams, Lietuvos žmonės tarptautiniu mastu buvo visai neapsaugoti, nes valstybė neturėjo jokių patikimų tarptautinių saugumo garantijų. Dabar padėtis yra nepalyginimai geresnė. Kas iš to, kad anuomet visuomenė gyveno gal ir didesnėje tarpusavio darnoje negu dabar, kai tą darną taip lengvai galėjo tragiškai sugriauti nestabdomas didžiųjų agresorių įsiveržimas.
Vasario 16-oji mums primena apie didelį laimėjimą, atgaivintą šiais laikais, – bet taip pat turėtų pirminti apie pareigą mažinti socialinę atskirtį ir didinti visuomenės tarpusavio darną.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
