Nuomonės

2020.11.15 18:02

Aleksandra Ketlerienė. 5 priežastys, kodėl Tomaševskio partija iš tiesų pralaimėjo rinkimus

Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja, Lietuvos lenkė2020.11.15 18:02

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), kurią sutarkime vadinti tiesiog Tomaševskio partija, mat šis pavadinimas labiau atitinka jos esmę, nerimsta. 5 procentų barjero neperlipusi partija į Seimą nepateko, frakcijos neturės, jai atstovaus tik 3 vienmandatėse apygardose išrinkti politikai. Tačiau jos ilgametis vadas Valdemaras Tomaševskis su rinkimų rezultatais nesutinka ir jau spėjo surasti kaltuosius. 

Tomaševskio partija beldžiasi į visas įmanomas duris ir langus – skundą nagrinėjo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), kreiptasi į prezidentą, galiausiai – į Seimą. Bet ir čia nepraėjo be skandalų: štai du Tomaševskio partijos atstovai „netyčia“ po du kartus pasirašė po tuo pačiu dokumentu, raginančiu Seimą kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl galimų pažeidimų per Seimo rinkimus. Seimas, kurį jau galime vadinti buvusiu, į paskutinį pagalbos šauksmą sureagavo – pritarė siūlymui kreiptis į KT. Tačiau pastarasis atsisakė priimti ir nagrinėti šį skundą.

Dėl ko buvo kilęs toks sujudimas? Dėl Andriaus Tapino akcijos pavadinimu „Viso gero, Woldemortai“ (nežinantiesiems – Voldemortas yra knygų apie Harį Poterį veikėjas, blogio įsikūnijimas). Ką gi tokio padarė A. Tapinas? Visų pirma, jis ragino visus eiti aktyviau balsuoti, nes didesnis aktyvumas mažintų Tomaševskio partijos galimybes.

Taip pat jis išleido diskusinį leidinį, kuriame atskleidžiama informacija apie Tomaševskio partijos žmones, publikuotos kelios kritiškai partijos atžvilgiu nusiteikusių Lietuvos lenkų nuomonės. Be to, jis paviešino giminystės ir kitokius ryšius tarp visų Tomaševskio partijos veikėjų, kurių galėtų pavydėti ir kokio nors miestelio į Rytus nuo Lietuvos vietiniai valdininkėliai.

Susidėliokime faktus: ar šiuose rinkimuose drastiškai padidėjo rinkėjų aktyvumas? Ne. Kiek potencialių Tomaševskio rinkėjų pasiekė diskusinis leidinys? Nežinia, bet greičiausiai nedaug. Ar Tomaševskio partijos rėmėjai seka ir skaito, ką publikuoja A. Tapinas savo socialinio tinklo paskyroje? Abejoju.

Taigi kokios yra tikrosios Tomaševskio partijos pralaimėjimo priežastys? Mano požiūriu, jų yra penkios.

1. Georgijaus juostelė. Pradėkime nuo pradžių. 2014-ieji metai. Tais metais, kaip puikiai atsimenate, kovo mėnesį buvo okupuotas Krymas. Jį okupavo nežinomi Kremliaus žalieji žmogeliukai su Georgijaus juostele atlapuose. Ši juostelė – dabartinės Rusijos agresyvios politikos simbolis.

Ir štai tokiame kontekste gegužės 9-ąją dieną, vadinamąją Pergalės dieną, V. Tomaševskis Antakalnio kapinėse pasirodo su viena šalia kitos įsegtomis Georgijaus juostele ir Lenkijos dvispalve balta ir raudona tautine vėliava. Šis nedovanotinas poelgis šokiravo daugelį, į jį sureagavo net tuo metu Tomaševskį uoliai rėmusi Lenkija – tuometinis Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczius pareiškė, kad V. Tomaševskis peržengė ribą.

Persikelkime į 1940 metus, Katynę. Tais metais čia įvyko masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias įvykdė NKVD. Istorikai skaičiuoja, kad Katynėje sovietų kariai nužudė mažiausiai 21 tūkst. žmonių. O kiek dar lenkų, taip pat ir lietuvių, ir kitų tautų atstovų, buvo nužudyti ar mirė sovietiniuose lageriuose? Be to, skrisdamas į Katynę dalyvauti oficialiame Katynės aukų atminimo minėjime, 2010 metais lėktuvo katastrofoje čia žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis.

Tuomet kilo paprastas klausimas: kokią pergalę švenčia V. Tomaševskis ir kokiu ciniku jis turėtų būti, kad įsisegtų juostelę ir Lenkijos vėliavą vieną šalia kitos. Tai buvo pirmas rimtas signalas tiek daliai Lietuvos lenkų, tiek ir politikams Lenkijoje, kam iš tiesų atstovauja V. Tomaševskis.

2. Konfliktai su Varšuva. 2018 metais kilo skandalas, susijęs su tuomečiu Seimo nariu, Tomaševskio partijos atstovu Michalu Mackevičiumi. Tuomet Lenkijos fondas „Pomoc Polakom na Wschodzie“ (liet. Pagalba lenkams Rytuose) paviešino savo įtarimus: buvo teigiama, kad Lietuvoje leidžiamo laikraščio „Nasza Gazeta“ sąskaitose nesutampa skaičiai, kitaip sakant, nėra aišku, kaip M. Mackevičius, vadovaujantis Lietuvos lenkų sąjungai, panaudoja iš Lenkijos gaunamą piniginę paramą.

M. Mackevičius tuomet pyko, išplūdo ne tik žurnalistus, bet ir Lenkijos ambasadorę Lietuvoje Urszulą Doroszewską, teigdamas, kad „joks valdininkėlis iš Varšuvos“ vandens nedrums ir arogantiškai klausdamas, „kas ji apskritai tokia“.

Tais pačiais metais buvusi energetikos viceministrė Renata Cytacka, nuvykusi į Lenkiją, prašė daugiau pinigų tautinių mažumų švietimui Lietuvoje. Tame pačiame renginyje dalyvavęs Lenkijos Senato maršalka Stanislawas Karczewskis rėžė, kad ir taip daug pinigų yra skiriama tautinių mažumų švietimui Lietuvoje, be to, lenkai norintys įsitikinti, kad šie pinigai naudojami iš tiesų ten, kam ir yra skirti. Tokie Lenkijos politiko žodžiai sulaukė aršios R. Cytackos reakcijos, tuomet ji teigė laukianti atsiprašymo.

Vieši Tomaševskio partijos atstovų Lenkijos užsipuolimai ir tai, kad lenkų politikai išdrįso viešai suabejoti tuo, kas iš tiesų gauna naudą iš Lenkijos paramos, skiriamos Lietuvos lenkų organizacijoms, rodė, kad santykiai tarp Tomaševskio partijos ir Lenkijos valdininkų tapo įtempti.

3. „Penktaeiliai klausimai“. Štai, ilgus metus draskiusi marškinius nuo savęs dėl originalaus pavardžių rašymo, galiausiai Tomaševskio partija nusprendė, kad šis klausimas jai – penktaeilis. Partijos frakcijos atstovė Vanda Kravčionok paragino žmones pačius kovoti už savo pavardes teismuose.

Evelina Dobrovolska, lenkų tautybės politikė, išrinkta į Seimą su Laisvės partijos sąrašu, viena padarė šiuo klausimu daugiau nei visa valdančiojoje koalicijoje dirbanti partija. Galbūt dėl to protomaševskiniai leidiniai jau suskubo E. Dobrovolską pavadinti „sulietuvėjusia lenke“. Matyt, čia nauja lenkų rūšis, kuriai priskiriami partijos atžvilgiu kritiškai nusiteikę Lietuvos lenkai.

Ilgą laiką piktinęsi suvienodintu lietuvių kalbos egzaminu, Tomaševskio partijos nariai, regis, aprimo ir šiuo klausimu. Lietuvos lenkų bendruomenė seniai nuogąstauja dėl suvienodinto egzamino, sakoma, kad dabartinės programos nėra pritaikytos tam, kad tautinių mažumų mokyklose besimokantys vaikai turėtų galimybę gerai pasiruošti šiam egzaminui. Klausimus kelia net tautinių mažumų mokyklose dirbančios lituanistės. Ką šiuo klausimu padarė koalicijoje dirbusi Tomaševskio partija? Ar buvo aktyviai keliamas klausimas Vyriausybėje, kalbama su koalicijos partneriais, dirbama su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija? Ar buvo skatinamos viešos diskusijos? Klausimai retoriniai.

Vienoje televizijos laidoje dalyvavęs susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius, paklaustas, kodėl per tiek laiko nebuvo priimtas įstatymas dėl originalaus pavardžių rašymo ar Tautinių mažumų įstatymas, kurio Lietuva neturi jau dešimt metų, atsakė, kad koalicijos partneriai turi savo „raudonas linijas“. Suprask, mums neleido, vėl kiti kalti. Tik įdomu būtų sužinoti, su kokiomis „raudonomis linijomis“ į koalicijos derybas ėjo Tomaševskio partija? Didinti vaiko pinigus? Čia net linijų braižyti nereikia, kai koalicijos partneriai nesusitarė tik dėl to, kiek smarkiai vaiko pinigus reikėtų didinti.

Apibendrinant – Tomaševskio partija stipriai nutolo nuo to, ką deklaruoja savo siekiu. Partijos pavadinime žodis „lenkų“, matyt, likęs iš įpročio. Ar galima sakyti, kad ši partija atstovauja tautinėms mažumoms, Lietuvos lenkams? Galbūt kas nors taip mano, bet, mano požiūriu, ši partija atstovauja susijusiems asmenims, kurie tiesiog yra lenkų ar rusų tautybės ir yra įsidarbinę partijos valdomose įstaigose, laiminčiose viešuosius konkursus įmonėse. Tai tiesiog uždaras kai kurių Lietuvos lenkų klubas. O likę – tik įrankis balsams per rinkimus ir metinę rinkliavą kaip GPM paramą susirinkti.

4. Praeities šmėklos ir arogancija. Daugiau dėmesio partija ir jos politikai gavo tada, kai nusprendė pažaisti didžiąją politiką. Delegavo du ministrus – Ritą Tamašunienę ir J. Narkevičių. Sprendimas, ypač dėl pastarojo, atrodė keistas – juk tikrai galėjo rasti geresnių kandidatų. Tačiau Tomaševskis užsispyrė.

J. Narkevičius per gana neilgą ministravimo laiką įsivėlė į ne vieną skandalą, tačiau į visus reakcija buvo vienoda: kalta žiniasklaida. Atsistatydinti neįtikino net tai, kad teisėsauga pradėjo tyrimus, kad prezidentūroje jis tapo nepageidaujamas.

Tiesą sakant, nesistebiu tokia arogancija. Prieš pat rinkimus J. Narkevičius tiesiog spinduliavo įsitikinimą, kad ir vėl laimės rinkimus, kad ir vėl bus Seime, o gal ir toliau šlovingai valdys susisiekimo sritį. Apie tai byloja ir faktas, kad šįkart jis kandidatavo Centro–Žaliakalnio vienmandatėje apygardoje Kaune ir pirmajame rinkimų ture nesurinko nė 1 procento balsų. Kitaip sakant, bandė daryti „Kubilių“, kuris yra kandidatavęs Šalčininkuose be jokių šansų laimėti, bet į Seimą pateko su sąrašu.

Norėjo valdžios, matomumo, tik neįvertino, kad kartu su matomumu ateina ir kritikos lavina. Tai, kad ministras įsivėlė į abejotiną namo renovacijos istoriją, kad gavo butą Seimo viešbutyje, nors nuomoja nekilnojamąjį turtą Vilniuje, įsivėlė į kitas abejotinas istorijas, – tikrai nepaliko žmonių abejingų. Tokie poelgiai įvairių minčių kelia ir „paprastiems“ žmonėms.

5. Parama Lukašenkai ir prokremliški veikėjai. Na, ir vyšnia ant torto – šie rinkimai. Pasivadinusi „sąžiningiausia partija Lietuvoje“ Tomaševskio politinė jėga į partijos priekį išstatė veikėją, kuris dar 2014 metais siūlė bombarduoti Kijevą. Dėl to, kad Seimo narys Zbignevas Jedinskis, pagarsėjęs ne vienu kontroversišku pasisakymu, tapo sąrašo pirmu numeriu, stebėjosi ir kritiškai nusiteikę Lietuvos lenkai, ir Tomaševskio partijos rėmėjai.

Tokio sprendimo vaisių laukti ilgai nereikėjo. Skandalas kilo po to, kai Z. Jedinskis pareiškė, kad OMON smogikai Baltarusijoje, mušantys ir žalojantys savo tautą, taikius protestuotojus, tik gina šalies Konstituciją. Alyvos į ugnį įpylė ir tai, kad nė vienas partijos „viršūnėlės“ narys nuo tokių žodžių aiškiai neatsiribojo, o kai Seimas balsavo už rezoliuciją, smerkiančią Lukašenkos režimo veiksmus, žurnalistai Tomaševskio partijos narius Seime „prigavo“ užsiimant svarbesniais reikalais – puotaujančius. Toks elgesys sunkiai suprantamas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, kuri taip pat remia Baltarusijos taikius protestuotojus.

Be to, Tomaševskio partijos sąraše tikrai aukštose pozicijose atsidūrė keli neaiškūs prokremliški veikėjai, kurie reklamose didžiavosi dirbę su „Pervij Baltijskij Kanal“. Kanale, kurį VSD yra pavadinęs vienu pagrindinių Kremliaus propagandos kanalų Lietuvoje. Toks šios darbo patirties akcentavimas rodo, kad eidami į rinkimus šie veikėjai tai laikė didžiuliu pranašumu. Toks atviras palankumas Lietuvos kaimynei Rytuose atbaidė ne tik dalį Lietuvos lenkų, bet ir dalį Lietuvos rusų. Jie balsavo už Darbo partiją, kuri sugebėjo šiais klausimais laikytis nuosaikiau.

Visos šios priežastys – ledkalnio viršūnė. Tačiau 21 metus partiją valdančiam ir jau pašaipiai jos vadu vadinamam V. Tomaševskiui reikėtų atsipeikėti – 2020 metų rinkimus jis pralaimėjo dar 2014 metais. Verta priminti, kad V. Tomaševskis nepavykus perlipti 5 proc. barjero žadėjo atsistatydinti. To šiai partijai ir linkiu.

Ironiškiausia, kad rinkimų rezultatais abejoja partija, kuri garsėja savo įdomiais viražais per rinkimus – užtenka vien pažiūrėti į balsavimo paštu skaičius arba prisiminti, kaip Seimo nario padėjėja vežioja neblaivius asmenis balsuoti. Žinau, ką kalbu, 25 metus pragyvenusi Vilniaus r. savo akimis mačiau ne vieną tokį atvejį.

Populiariausi