Nuomonės

2020.11.05 10:07

Vytautas Dumbliauskas. Ar keisis politinė kultūra?

Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto politologas2020.11.05 10:07

Seimo rinkimų rezultatai paskatino kalbas apie galimai kitokią politinę kultūrą, kurią lems naujoji parlamento dauguma. Apsibrėžkime sąvoką: politinė kultūra – tai vertybės, idėjos, normos, įsitikinimai, tradicijos ir papročiai, lemiantys asmenų politinį elgesį. Čia kalbėsiu tik apie nedidelę asmenų grupę – mūsų politikus, kurių tarpusavio santykius stebime vos ne kasdien.

Taigi, ar galime tikėtis kitokio mūsų politikų elgesio arba kitokios politinės kultūros? Gal ateities istorikai galės tiksliau atsakyti į klausimą, kodėl atsidūrę valdžioje „valstiečiai“ iškart ėmė pulti konservatorius.

Jau 2016 m. rinkimai parodė, kad netikėtai atsiradę Seime „valstiečiai“ paėmė nusivylusių socialdemokratais ir „darbiečiais“ rinkėjų balsus, todėl blaiviai mąstant „valstiečiai“ neturėjo jokio šanso atimti rinkėjus iš konservatorių.

Vienintelis tokio aršaus puolimo paaiškinimas – „valstiečiai“ taip bandė dar labiau sutelkti apie save vadinamuosius kairiuosius rinkėjus, kurių dauguma nemėgsta Tėvynės sąjungos. Šių metų rinkimai parodė, kad ši taktika buvo klaidinga – „valstiečiai“ prarado beveik trečdalį turėtų rinkėjų.

Tačiau ketverius metus „valstiečiai“ įnirtingai ir nenuilstamai ieškojo konservatorių nuodėmių, kas dažnai buvo panašu į maniją. Buvo išeikvota daug laiko ir energijos, kuriuos buvo galima panaudoti kurti ką nors pozityvaus. Stebint „valstiečių“ politinį elgesį visus tuos ketverius metus, manęs neapleido jausmas, kad stebiu kažką, kas yra prasto skonio. Kažką panašaus į plastmasines gėles mūsų kapinėse.

Naujojoje Seimo daugumoje pirmuoju smuiku grieš Tėvynės sąjunga. Ši partija turi gana gausų, ištikimą, bet skaičiumi ribotą savo elektoratą, tačiau dar daugiau mūsų rinkėjų šios partijos nemėgsta ir sako, kad niekada už ją nebalsuotų. Viešojoje erdvėje dažniausiai pabrėžiami du bruožai, dėl kurių Tėvynės sąjunga yra nemėgstama – tai arogancija ir empatijos trūkumas.

Čia pridėčiau ir ironiją, kurią labai mėgo ir mėgsta šios partijos elitas. Pagal žodynus, ironija yra slapta pašaipa ar pasityčiojimas. Mano galva, ironija yra panaši į druską mūsų mityboje – ji yra būtina, tačiau per didelis jos kiekis yra negerai. Pašiepti politinius oponentus reikia, tačiau saikingai.

Viešojoje erdvėje jau galima rasti skeptiškų nuomonių dėl to, kad konservatoriai elgsis kaip nors kitaip nei per ankstesnes savo kadencijas valdžioje. Tokiems skeptikams galima paprieštarauti – konservatoriai keičiasi, jų elite yra daug gražaus ir protingo jaunimo, apie kurį nepasakysi, kad jis yra arogantiškas ir nesugebantis atjausti.

Tačiau svarbiausias veiksnys, teikiantis viltį, kad mūsų politinio elito elgesys keisis, yra naujosios valdančiosios koalicijos lyderė Ingrida Šimonytė. Niekas negali jai prikišti nei empatijos trūkumo, nei arogancijos. Ir ironiją ji naudoja saikingai, bet labai taikliai. Drįstu teigti, kad savo ironiškais pasisakymais apie Ramūną Karbauskį būsimoji mūsų ministrė pirmininkė prilygsta savo mylimam rašytojui, kareivio Šveiko autoriui Jaroslavui Hašekui.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi