JAV jau seniai prasidėjo Baracką Obamą pakeisiančio šalies prezidento rinkimų kova. Tik vasario 1-ąją ji įžengė į naują, pirminių rinkimų fazę, kuri tęsis iki birželio ir baigsis liepą, kai dvi didžiosios partijos – demokratų ir respublikonų – nacionaliniuose suvažiavimuose oficialiai paskelbs savo kandidatus į šalies aukščiausiąjį postą.
Tada prasidės pagrindinė ir galutinė kova tarp dviejų kandidatų. Nors į ringą gali stoti ir trečiųjų partijų ar nepriklausomais pasiskelbę kandidatai, o taip Amerikoje yra pasitaikę ne kartą, tačiau niekada tokie trečiaeiliai kandidatai dar nėra nė iš tolo laimėję prezidento rinkimų.
Jie nebent tik šiek tiek pakeitė rinkimų laimėtojo ar pralaimėtojo gautų balsų skaičių ir taip prisidėjo prie vienokio ar kitokio galutinio rezultato. Pvz., portalo „Huffington Post“ apžvalgininkas Ericas Zuesse yra apskaičiavęs, jog 2000 m. Žaliųjų partijos vardu į prezidentus kandidatavęs Ralphas Naderis iš demokrato Alo Gore`o Floridoje ir Naujajame Hampšyre nugvelbė tiek balsų, kad rinkimus laimėjo respublikonas Georg`as W. Bushas.
Vadinasi, jei savo kova už smūgiams atsparius, saugius automobilius pagarsėjęs Ralphas Naderis nebūtų išdrįsęs kandidatuoti, tai 2000 m. Amerikos prezidentu būtų buvęs išrinktas demokratas Alas Gore’as.
Šiemet pirmieji pirminiai rinkimai jau įvyko Ajovos valstijoje, o ir jie atnešė bent dvi staigmenas.
Viena ta, kad demokratų pusėje Hillary Clinton tik vos vos atsilaikė prieš savo varžovą toje partijoje senatorių Bernie Sandersą, prisistatantį demokratiniu socialistu. Tai staigmena dėl to, kad ji anksčiau tarp demokratų taip ryškiai pirmavo, jog net buvo laikoma neišvengiama Baracko Obamos įpėdine.
Žinoma, tai tik pirminių rinkimų maratono pradžia ir įsibėgėdama Hillary Clinton dar gali atsigauti ir atgauti savo pirmykštį pirmavimą. Kaip rašė „New York Times`o“ redaktoriai, ji turi daug didesnį nei senatorius Bernie Sandersas „patirčių ir politinių idėjų lobį“.
Užtat dar rinkimų Ajovoje išvakarėse šio laikraščio redaktoriai ir buvo nedvejodami pasisakę už jos kandidatūrą demokratų partijoje.
O respublikonų partijoje, „New York Times`o“ redaktorių nuomone, iš daugelio netinkamų kandidatų tik „aiškus autsaideris“, Ohajo valstybės gubernatorius Johnas Kasichas yra „vienintelis galimas pasirinkimas tiems respublikonams, kuriems įgriso kitų varžovų ekstremizmas ir patyrimo nebuvimas“.
Tačiau paprastai respublikonai bei jų rėmėjai „New York Times`o“ patarimų nelabai klauso, tad nepaklausė ir šį kartą.
Ajovoje, tiesa, jie išsirinko ne Donaldą Trumpą, prieš kurį agitavo ne tik „New York Times`o“, bet net ir dešiniosios pakraipos apžvalgininkų dauguma. Ajovoje respublikonai pirmąją vietą suteikė Teksaso senatoriui Tedui Cruzui, o Donaldą Trumpą nustūmė į antrąją vietą.
Bėda čia tik ta, kad daugelio nuosaikiųjų respublikonų akimis, ką jau kalbėti apie demokratus, tarp Donaldo Trumpo ir Tedo Cruzo, kurį žinių agentūra „AP“ apibūdino kaip „ugningą konservatorių, kurio nekenčia jo partijos vadovai“, didelio skirtumo nematyti, bent jau nuosaikumo atžvilgiu: jie abu nesibaido ekstremistinių pareiškimų.
Tik gal, – nuo savęs pridursime, – D. Trumpas linkęs per daug negalvodamas malti šlamštą, dėl to daugelis jo nelaiko tikru respublikonu, tuo labiau principingu konservatoriumi, o T. Cruzas labiau atspindi bei aštriau išreiškia savo pagrindinių rėmėjų, protestantiškųjų ultrakonservatorių, ideologines nuostatas.
Todėl jis, T. Cruzas, ir laimėjo pirminius rinkimus Ajovoje, – rašė apžvalgininkas Danas Milbankas „Washington Poste“, „tačiau reikšmingesnė iš ten nuskambėjusi žinia buvo ta, kad dėl antros vietos su D. Trumpu rungėsi Floridos senatorius Marco Rubio ir beveik nurungė.
O tai rodo, kad pagrindinės srovės, tai yra nekraštutinių nuotaikų, respublikonai pagaliau sugrįžo į 2016 metų prezidento rinkimų kovą“.
Panašiai atsiliepė to paties laikraščio „Washington Post“ kita apžvalgininkė Ruth Marcus straipsnyje, pavadintame „Marcas Rubio ir Bernie Sandersas – tikrieji laimėtojai Ajovoje“.
Taigi dvi staigmenos iš Ajovos buvo: pirma, Hillary Clintono susilyginimas su Berniu Sandersu demokratų gretose, o antra, netikėtas Marco Rubio prasiveržimas į trečiąją vietą tarp respublikonų, beveik nurungiant ne tik Donaldą Trumpą, kurį visi apklausų specialistai tikėjosi laimėsiant, bet ir nelauktai į pirmą vietą iškopusį Tedą Cruzą.
Anot Ruthos Marcus, nors „demokratai tikriausiai pasirinks Hillary Clinton, bet jeigu respublikonai savo kandidatu iškels Marcą Rubio, tai jai bus nelengva jį įveikti“.
Net ir „New York Times`o“ redaktoriai, rekomendavę respublikonams rinktis Johną Kasichą, pagyrė Marcą Rubio dėl jo kadaise skelbtos „Naujo Amerikos šimtmečio“ kampanijos, paremtos idėja, kad reikia padėti vidurinei klasei.
Deja, „atrodo, kad jis ją pamiršęs dabar ataidi D. Trumpo ir T. Cruzo aliarmą keliančias pozicijas“, priekaištavo Marcui Rubio pagrindinis Niujorko dienraštis, bet kartu dar pagyrė ir vieno prezidento Busho anūką, o kito brolį Jebą Bushą, kad tas „bent pakritikavo pono D. Trumpo fanatiškumą ir pono T. Cruzo polinkį į karo kurstymą“.
O kas patiko „New York Times`o“ redaktoriams apie Johną Kasichą, beje, iš 12-os respublikonų kandidatų Ajovoje atsidūrusį septintoje ar aštuntoje vietoje?
„Nors jo niekaip nepavadinsi nuosaikiu, nes kaip gubernatorius jis priešinosi valstybės tarnautojų profsąjungoms, kovojo už teisių į abortą apribojimus, pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų santuokas, vis dėlto J. Kasichas, kaip partijų politinių kovų ir sandorių dalyvis, visada sugebėdavo rasti ir priimti kompromisą.
Jis taip pat stipriai palaiko žingsnius legalizuoti nelegalius imigrantus ir kalba apie valstybės ir valdžios pareigą ginti nepasiturinčiųjų ir vargstančiųjų interesus“, – dėstė „New York Times`o“ redaktoriai savo pageidavimus dėl idealaus kandidato į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus.
Kiekvienu atveju, ir respublikonų, ir demokratų dar laukia aršios vidaus kovos. Apie tai jau galima spręsti ir iš nesusivaldančių protrūkių vadinamuosiuose socialiniuose portaluose.
