Dalykams ir padėčiai greitai keičiantis, šįkart užsienio spaudos apžvalgoje trumpai meskime žvilgsnį į turbūt šiuo metu Europoje vis dar svarbiausią poslinkį, kurio baigtis sunkiausiai prognozuojama. O gal reikėtų tokiais poslinkiais laikyti du – Vakarų santykius su Rusija ir bėglių krizę.
Tačiau šiandien apsiribokime tik pastarąja. Pasak Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“, „Vokietijos laikysena pabėgėlių krizės atžvilgiu pakeitė jėgos santykius Europoje. Staiga kanclerei prireikė kitų pagalbos.
Per dramatiškas keturias savaites Metų moteris pavirto Metų maldautoja, kuri tam, jog politiškai išgyventų, priversta prašyti europiečių, turkų, ir amerikiečių ištiestos pagalbos rankos.
Šitas galios persistūmimas, nors Angelai Merkel pavojingas, tačiau Europai naudingas. Per bėglių krizę galutinai išaiškėjus visuotiniam europiečių silpnumui, visų kitų vyriausybių vadovams esminis klausimas – nebe A. Merkel vykdoma bėglių politika, kurią jų dauguma vis tiek laiko klaidinga, bet pliusai ir minusai, kurie jiems kiltų iš tolesnio Vokietijos kanclerės silpnėjimo.
Taigi A. Merkel savo politinį likimą atidavė į kitų rankas.“
Net ir Pasaulio ekonomikos forume, kaip rašė Tokijo dienraštis „Nihon Keizai Shimbun“, aiškiai pastebėta tai, ko stigo: „Būtent Vokietijos kanclerės Angelos Merkel nebuvimas – o juk ji tarsi etatinis Davoso susitikimų svečias – simbolizavo faktą, jog pasauliui trūksta šito vadovaujančio asmens. Stebėtojai būgštauja, jog tai gali paveikti pasaulio stabilumą, o ne tik pasunkinti pabėgėlių krizę.“
Vis dėlto „Europos Sąjungos planas pabėgėlius išlaikyti tokiose valstybėse, kaip Turkija, Jordanija, Libanas, yra daug žadantis“, – teigė Vengrijos dienraštis „Magyar Idök“ ir pažymėjo, jog „už tuos pinigus, kurie išleidžiami už kiekvieno migranto globojimą Europos Sąjungos teritorijoje, tose paribio šalyse būtų galima išlaikyti bent aštuonis bėglius.
Šitaip sumažėtų pabėgėlių spaudimas Europos Sąjungai, o šioji turėtų daugiau galimybių dar stipriau pasistengti, kad baigtųsi karas Sirijoje.“
Tačiau Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“ nuomone, „bendro europietiško atsakymo į pabėgėlių krizę“ dar nėra, o turime tik dalinius siūlymus, kurie prie nieko gero neveda.
„Švedijai pirmiausia įvedus pasienio kontroles, tuo pasekė ir Vokietija bei kitos ES šalys ir dabar nori jas bent vienerius metus pratęsti. Vengrija savo kaimynėms net pasiūlė pagalbos tveriant papildomas valstybinių sienų tvoras.
Jeigu šitas poslinkis tęsis, greit iš europietiškosios keliavimo laisvės mažai kas liks. Tai ir kelia pavojų pačiai Europos Sąjungos esmei“, – nuogąstavo Ciuricho dienraštis.
O Bavarijos laikraščio „Nürnberger Nachrichten“ nuomone, „ilgai, per ilgai truko, kol Angela Merkel pagaliau suprato, kad jai nesiseka spręsti bėglių klausimo visos Europos plotme. Naujasis pasiūlymas, kurį paskelbė jos partijos kolegė Julia Klöckner, teisingai reikalauja sukurti mažus atskirų šalių ir šalių grupių susivienijimus, kad būtų bent dalinai išeita iš šios aklavietės.“
Apie atviras sienas taikioje ir „pusėtinai suvienytoje Europoje“ prabilo dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“: „Tai, kad šitą idealią Europą reikėjo nusipirkti kariškai užsitikrinus išorines sienas, buvo savaime suprantama.
Tačiau tik tol, kol milijonai pabėgėlių neišsirengė tų sienų įveikti. Kaip jie galėjo įtarti, kad taip darydami jie prives prie naujo Europos skilimo? Ar dabar visos sienos bus vėl atstatytos? Ar niekados daugiau nebegalėsime nuo Krokuvos keliauti į Amsterdamą, neįsidėję į kišenę paso?
Būkime sąžiningi ir pripažinkime, kad šita Europa, kurią pažįstame ir kurios norime, be išorinių sienų užtikrinimo yra neįmanoma. Tą turi sąžiningai pripažinti ir tie, kurie atviraširdiškai nori priimti bėglius. Kas ne už stiprias išorines sienas, tas vėl sulauks vidinių sienų Europoje.“
Dar niūriau pasisakė dienraštis „Frankfurter Allgemeine“: „Europa griūva. Dar ne ta, kuri susiorganizavo į Europos Sąjungą su savo institucijomis, įstatymų rinkiniais ir biurokratais, bet šėlstančiu tempu trūnija išsvajotoji Europa.
Ta, kuri ne tik tai kartai, kuri pergyveno ir išgyveno karą, buvo viltis ir žvaigždė kelrodė kelyje į laisvės, taikos, gerovės ateitį. Dabar migracijos krizėje europiečiai sugeba padaryti visa, kas įmanoma, bet tik ne susitarti dėl bendros politikos. O čia ant kortos pastatyta ne tik Šengeno sistema, bet visas Europos Sąjungos susitelkimas, tiesiog jos išlikimas kaip svarbus pasaulio politikos faktorius.“
Net ir Pekino dienraštis „Guangming Ribao“ pripažino, kad „jeigu Europos Sąjungos šalys narės nesuvienys gretas ir neįveiks bėglių krizės iššūkių, didžiajai Europos politinei ambicijai gresia žlugti“.
Austrijos sostinės dienraštis „Standard“ priminė, kad „kuomet rugsėjo mėnesį pasireiškė humanitarinė krizė nuo Lesbo salos iki Linco, Angela Merkel savo šalį atvėrė iš suprasto būtinumo, kad mažų šalių negalima palikti užspaustų.
Ji išgelbėjo Europos garbę ir apsaugojo Balkanų šalis nuo destabilizacijos. Iš pusantro milijono bėglių vienas ir trys dešimtosios milijono atvyko į Vokietiją, Švediją, Austriją.
To antrą kartą nebus. Vasario vidury per ES aukščiausiojo lygio susitikimą reikės priimti paketą nutarimų. Ar tai pavyks ir kas iš to bus, dabar visiškai neaišku. Tačiau ir partneriai žino, kad jeigu A. Merkel patirs krachą, tai krachą patirs ir Europa.“
Tuo tarpu Varšuvos laikraštis „Rzeczopospolita“ pasidomėjo, „o kas gi mums šioje Europos Sąjungoje nepatinka, kad jai vis daugiau atsukame nugaras? Gal nors sykį turėtume užmesti akį į Ukrainą, į tenykščius ES entuziastus, kad vėl prisimintume, kas andai paskatino mus lenkus tapti Europos Sąjungos nariais.
Daugeliu klausimų mes, europiečiai, arčiau kompromiso, nei manome. Pabėgėlių klausimu, pvz., labai didelių nesutarimų nėra. Visi sutinka, kad išorines ES sienas reikia saugoti geriau, atvykėlių statusą reikia nuosekliai patikrinti ir tik jo nusipelniusiems galima teikti prieglobstį.
Tuo pačiu turi būti aiškios taisyklės dėl išvarymo iš šalies ir integracijos. Čia pagaliau turi būti įgyvendinta bendra politika.“
Bratislavos sostinės laikraštis „Sme“ reiškė viltį, kad „jeigu Turkija iš tiesų sugriežtins vizų išdavimo taisykles ir pabėgėliams suteiks teisę įsidarbinti, tai teoriškai galėtų sumažinti bėglių antplūdį į Europą. Teoriškai – nes klaustukas išlieka didelis.
O vis dėlto, kadangi nei šiandien nėra – nei rytoj ar poryt nebus – kalbama dėl politinio konsensuso kaip Europos Sąjungoje pasidalyti pabėgėlių apgyvendinimo ir aprūpinimo našta, tai Turkijos linija čia išryškėja kaip paskutinė viltis prieš aklinai uždarant Vokietijos sieną ir galutinai žlungant Šengeno susitarimui.“
