Nuomonės

2020.10.25 08:42

„Lenkijos žydai“ Klaipėdoje: kas lėmė pagrindinius skirtumus tarp Vakarų ir Rytų žydų

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2020.10.25 08:42

Nuotraukoje jūs matote XIX a. viduryje daryto Klaipėdos miesto plano fragmentą. Plane pažymėta „Synagoge“ – būtent čia beveik šimtą metų stovėjo sinagoga, vadinta Polnische Schul.

Iki XX-ojo amžiaus pradžios Klaipėda buvo pasienio miestas. Anapus sienos buvusios Rusijos imperijos žemės, prisijungtos per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus, čia dar ilgai po padalijimų vadintos „Lenkija“. Tad ir iš šių žemių į Klaipėdą atvykdavę, bet Prūsijos pilietybės neįgydavę žydai XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje čionai vadinti „Lenkijos žydais“.

Žydų skaičius Klaipėdoje pastebimai augo visą pirmąją XIX a. pusę. Tačiau ypač intensyvų pagreitį augimas įgavo amžiaus viduryje. Pagrindinis veiksnys buvo Krymo karas (1853-1856 m.), dėl kurio Klaipėda tapo svarbiu valstybiškai organizuotos prekybos Rusijos mediena centru.

Prekyba buvo organizuojama apeinant Europos valstybių įvestą boikotą Rusijos imperijos eksportui. Medienos prekyboje tarpininkavę žydai greitai suvokė naujai atsivėrusias galimybes ir kėlėsi Klaipėdon, kuri dar XVIII a. antroje pusėje buvo žinoma kaip svarbiausias Baltijos jūros medienos eksporto uostas. Vien oficialiais duomenimis, 1842 m. Klaipėdoje gyveno ne mažiau 69 žydų, bet 1855 m. šis skaičius jau buvo išaugęs iki 289, 1867 m. pasiekęs 887, 1875 m. – 1040, o 1880 m. – 1214 asmenų.

Tačiau Klaipėdon atvykdavę žydai gyveno fragmentuotai ir nesudarė vienos, bent daugumą žydų jungiančios, bendruomenės. Esminė to priežastis – kultūriniai skirtumai tarp Vakarų (Prūsijos) ir Rytų (Rusijos arba Lenkijos) žydų. Jie naudojosi atskiromis sinagogomis ir mikvomis, turėjo atskirus rabinus ir kantorius. Bendra religija – judaizmas, tačiau skirtingi papročiai ir gyvensenos būdas kliudė šioms bendruomenėms susivienyti.

Prūsijos pilietybę įgiję ir miestiečių teisėmis naudojęsi žydai buvo stipriai paveikti emancipacijos tendencijų, o vėliau ir stiprėjančių (vokiško) nacionalizmo ideologinių nuostatų. Ji klostėsi kaip Mozės tikėjimo vokiečių bendrija, kurią vienijo tik tam tikras bendrų religinių nuostatų rinkinys. 1865 m. Prūsijos žydų bendruomenės Klaipėdoje rabinu tapusio Izako Rulfo pastebėjimu, nemaža jų dalis atsainiai, o kartais ir su atviru nepasitikėjimu vertino Rytų žydus dėl jų religinio tradicionalizmo bei „archaiškos“ (keistos ir nesuprantamos) gyvensenos.

Savo ruožtu Rytų žydai kritiškai vertino Vakarų žydų terpėje plitusias emancipacines ir, kaip manyta, sekuliarias tendencijas. Vadinamieji Lenkijos arba Rusijos žydai Klaipėdoje buvo vargingiausia, Prūsijos švietimo sistemos vertinimu mažiausiai išsilavinusi ir ortodoksinio judaizmo stadijoje „įstrigusi“ miesto gyventojų dalis, todėl jų integracija buvo komplikuota ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu požiūriais.

Emancipacines ir asimiliacines tendencijas perėmė tik Rytų žydų bendruomenės elitas. Tam tikra dalis šios bendruomenės apsikrikštijo ir tapo evangelikais liuteronais arba katalikais. Tačiau didžioji Rytų žydų dalis nepasiekė geresnių socialinių pozicijų ir nepakeitė savo kultūrinių nuostatų. To neskatino ir Prūsijoje taikyta emancipacijos politika, prasidėjusi 1812 m. paskelbus Žydų emancipacijos ediktą.

Prūsijos Karalystėje pilietybę įgiję žydai galėjo pretenduoti į valstybės tarnybas. Išsivadavimo nuo Prancūzijos okupacijos karų (1813–1815 m.) laikotarpiu piliečiams žydams pradėta taikyti ir karo tarnybos prievolė. Ilgainiui ji tapo vienu svarbiausių žydų prūsiškojo patriotizmo elementų. Palankesnes starto pozicijas įgiję emancipuotieji žydai galėjo pasiremti Prūsijos valdžios bei visuomenės sudarytomis sąlygomis padaryti ne tik verslo, bet ir valstybės tarnautojo karjerą ir tapti viduriniosios arba aukštesnės klasės nariais, tačiau pirminė sąlyga visam tam buvo Prūsijos pilietybė.

Maža to, XIX a. viduryje vyriausybė ėmė reikalauti Prūsijos piliečius žydus steigti bendruomenes. Tokia Sinagogos bendruomenė buvo įkurta ir Klaipėdoje. Tačiau Prūsijos pilietybės neturėję vadinamieji Lenkijos ir Rusijos žydai juridinio asmens statuso neturėjo, tad išliko neprivilegijuotoje, tam tikra prasme netgi nelegalioje padėtyje.

Nepaisant to, dar gerokai iki tol, kai steigti bendruomeninę infrastruktūrą Prūsijos miestuose buvo suteikta teisė tik į sinagogos bendruomenes apsijungusiems žydams, Lenkijos žydai Klaipėdoje buvo įkūrę „savo“ vietas. Su jais siejama viena pirmųjų Klaipėdoje žinomų sinagogų ir mikvų.

Sinagoga buvo įrengta ne anksčiau nei 1835 m., dabartinių Galinio Pylimo ir Sinagogų gatvių kampe, o mikva – dab. Skerdėjų g. Žinoma, kad abu šiandien nebeišlikę objektai buvo įrengti Lenkijos žydų pirklių Mordechajaus Vasbuckio ir Meiro Lifšico lėšomis. Iš tiesų maldos namų paskirčiai buvo pritaikytas Vasbuckiui priklausęs sandėlis.

Po to jį perėmęs pirklys Lybešucas perdarė pastatą į tikrą sinagogą. Vėliau statinį ilgiau kaip 40 metų valdė pirklys Saulis Blochas, kuris, be kita ko, jau priklausė ir Sinagogos bendruomenės valdybai. XIX–XX a. sandūroje toji sinagoga dar veikė ir buvo vadinama Polnische Schul (lenkiškaja šule). Tolesnis pastato likimas nežinomas, bet neabejotina, kad būtent ji davė pavadinimą Sinagogų gatvei, kuri taip vadinama iki šiol.

Teksto autoriai Vasilijus Safronovas ir Hektoras Vitkus

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania