Nuomonės

2020.10.24 17:35

Benas Lyris. Mylėti tai, kas regima

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2020.10.24 17:35

Šio sekmadienio Evangelijoje fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertė nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, kad taip pat galėtų vėl egzaminuoti Jėzų. Vienas įstatymo mokytojų, mėgindamas Jėzų, jo klausia: tai koks įsakymas yra didžiausias?

Provokuojamas atsakyti Jėzus sako, kad didžiausias ir pirmasis įsakymas yra mylėti Viešpatį savo Dievą visa širdimi, siela ir protu, o antrasis – mylėti savo artimą kaip save patį. Šiais dviem įsakymais remiasi ir Įstatymas, ir pranašai.

Atrodo, taip glausta ir paprasta – turime gyvenimą, kuriame mokomės mylėti. Ir žengdami į Dievo meilę mes labiausiai meilę jam parodome mylėdami tai, kas regima – savo brolį, darbo kolegą, sutuoktinį, vaikus. Tuos žmones, kuriuos gyvenimas mums atsiunčia kaip galimybę, kaip vietas, kuriomis turime pasirūpinti. Šv. Jonas Evangelistas yra pasakęs: „jeigu nemyli brolio, kuris yra regimas, negali mylėti Dievo, kuris neregimas“. Labai dažnai mes susipykstame dėl Dievo, maldų praktikų, piligrimystės ir įvairiausių dalykų. Atrodo, mūsų maldos turėtų perkeisti širdį, suvirpinti gyvenimą, dovanoti vienas kitam savo laiką ir gražiausia, ką turime gyvenime, bet labai dažnai tai mus suskaldo.

Kiek mumyse yra gyva Dievo dvasia, galime matyti atlikę sau egzaminą – tiek, kiek leidžiame šalia esančiam žmogui gyventi. Kiek mums skauda, kai kitam skauda. Kiek mums rūpi, kai žmogus suklysta. Ir ne dėl to, kad jis suklydo, o dėl to, kad žvelgiame į jį kaip į savo vaiką, brolį, savo artimą, mylimą.

Krikščionybės įsakymų viršūnė yra gyvenimas su Dievu ir savo artimu – išmokti gyventi su Dievu ir savo artimu yra Krikščionybės tikslas. Ta širdis, kurioje telpa ir Dievas, ir artimas, kurioje Dievo ir artimo meilės nekonkuruoja, yra plati ir pilna Dievo. Jeigu kiekvienas gebėtume bent vienu procentu mylėti kitą žmogų labiau negu save, iš tikrųjų atvertume jam Dievo artumo galimybę, parodytume, kiek jis mums svarbus ir rūpimas.

Kartą man teko eiti drauge su pažįstama, atvažiavusia į Kauno klinikas pas gydytoją onkologę. Ir gydytoja, pažvelgusi į jos diagnozę, pasakė: yra kelios galimybės gydyti jus, išvardijo jas. Žinoma, jos suprantamos tik mediciną studijavusiam žmogui, taip pat konsiliumas nusprendė pasirinkti galimybę. Ir gydytoja manęs, buvusio kartu su savo pažįstama, paklausė: kaip manote, kunige, kaip geriau gydyti? Aš atsakiau: gydykite taip, kaip savo mamą, kaip pati norėtumėte būti gydoma.

Ta širdis, kurioje telpa ir Dievas, ir artimas, kurioje Dievo ir artimo meilės nekonkuruoja, yra plati ir pilna Dievo

Turbūt tai ir yra aukščiausia Dievo ir artimo meilės įsakymų forma – sugebėti į kitą žmogų pažvelgti, kaip kad aš norėčiau, kad į mane žvelgtų. Sugebėti kitą apkabinti taip, kaip norėčiau, kad mane girdėtų. Sugebėti girdėti, atleisti, dėkoti, įvertinti, matyti kitą taip, kaip norėčiau pats būti girdimas, atleidžiamas, dėkojamas, vertinamas ir matomas. Jeigu gyventume tokia laikysena, visas gyvenimas būtų pilnas Dievo. Ne Dievo, kurį pažįstame iš kunigų, bet Dievo, kurį pažįstame iš realiai esančių mūsų gyvenimų. Turbūt mums nereikėtų ir kalbėti apie Dievą, jeigu taip gyventume. Mūsų elgesys, gyvenimas, darbai, regima meilė vienas kitam kalbėtų apie patį Dievą kasdienybėje.

To linkiu sau ir Jums – mažiau filosofijos, daugiau Dievo meilės. O Dievo meilę mes labiausiai parodome mylėdami tai, kas yra regima – savo artimuosius ir tuos, kurie mums atsiųsti. Amen.

Populiariausi