Nuomonės

2020.10.22 17:09

Norbertas Černiauskas. Lietuvos kraštas – Vilnija

Norbertas Černiauskas, istorikas2020.10.22 17:09

Vilniaus kraštas ir jo žmonės – Vilnija yra istoriškai ir kultūriškai savita Lietuvos dalis. Savo savitumu galinti prilygti Užnemunei, Klaipėdos kraštui ar net istorinei Žemaitijai. Deja, bet Vilnija ir jos žmonės dažniausiai prisimenami tik per rinkimus, karštose diskusijose dėl dvikalbių gatvių lentelių arba dėl asmenvardžių rašybos.

Dar kraštas prisimenamas, kai kalbama apie propagandą, kontrabandą arba šiaip apie tuteišius. Kad vienos politinės partijos lyderiai stengiasi šį kraštą ir jo žmones laikyti sau palankioje kultūrinėje izoliacijoje, atrodo, kalbėta jau šimtus kartų. Tai yra ir vieša paslaptis ir šio krašto nelaimė.

Tačiau verta apmąstyti ir kitus aspektus: ar Vilnijos gyventojai per tris dešimtmečius nenusipelnė tiesiog kitokio dėmesio – pasidomėjimo jais ne tik kaip vienos, švelniai tariant, keistos partijos rinkėjais, ar tobulai lietuviškai vis nekalbančiais čiabuviais.

Nuoširdaus domėjimosi Vilnija, kaip įdomia kultūrinio lauko erdve, su savita kasdienybe, rūpesčiais ar džiaugsmais, trūksta. Priimti Vilniją tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią ją norėtųsi matyti, daugeliui vis dar neįveikiama užduotis. Be to, daugelis čia lankėsi ir žino apie ją žymiai mažiau nei apie kokius populiarius Turkijos kurortus.

Pradėti aktyvų dialogą su šia Lietuvos dalimi be išankstinių stereotipų vis dar nelengva. Politikus, visuomenininkus ir kultūrininkus, kuriems rūpėtų nuoširdus dialogas su Vilnija galėtume suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.

Ieškančių priekabių yra kur kas daugiau. Kai kas nėra pasimokęs ir iš XX a. klaidų. 1939 m. įžengęs į susigrąžintą Vilnių Lietuvos politinis elitas ėmėsi ne kultūriniu supratingumu paremtos valstybingumo stiprinimo strategijos, o neretai tiesiog tiesmukos atlietuvinimo politikos.

Tačiau verta apmąstyti ir kitus aspektus: ar Vilnijos gyventojai per tris dešimtmečius nenusipelnė tiesiog kitokio dėmesio – pasidomėjimo jais ne tik kaip vienos, švelniai tariant, keistos partijos rinkėjais, ar tobulai lietuviškai vis nekalbančiais čiabuviais. Nuoširdaus domėjimosi Vilnija, kaip įdomia kultūrinio lauko erdve, su savita kasdienybe, rūpesčiais ar džiaugsmais, trūksta.

Vilnijoje 1939–1940 m. neretai buvo pradėta elgtis taip, kaip prieš tai dažnai elgėsi Lenkijos nacionalistai. Galiausiai viskas baigėsi abipuse katastrofa. Totalitariniai režimai Vilniją talžė be didesnio gailesčio. Čia beveik metais anksčiau nei likusioje Lietuvoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Jo metu čia vyko nuolatinės užfrontės kovos ir skerdynės. Galiausiai įvyko ne tik gyventojų deportacijos į Sibirą, bet ir masinis vietos žmonių iškeldinimas į Šiaurės Lenkiją. Vėliau kraštas ypatingai sovietizuotas. Nepaisant to, Vilnijos neištiko Klaipėdos krašto likimas – totalus sunaikinimas.

Tačiau neįstrikime blogų patirčių ratuose. Šio krašto istorija – tai ne tik Vilnijos praradimo ir atgavimo datų kartojimas ar skriaudų išvardinimas. Jos stiprybė glūdi kitur – išlikusiuose gatviniuose kaimuose, spalvinguose miesteliuose, Vilniaus priemiesčiuose, ir svarbiausia, jos gyventojų savitume, kuris prašyte prašosi nuoširdaus dialogo ir atidos.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi