Nuomonės

2020.10.20 16:11

Rasa Dičpetrienė. Jau seniai nemačiau gatvėje mušamo vaiko

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2020.10.20 16:11

„Visiems, kurie siekia griežtesnio požiūrio ir mažesnės veiksmų laisvės, norėčiau perduoti vienos moters, su kuria kadaise kalbėjausi, žodžius. Tai buvo laikas, kai žmonės vis dar tikėjo posakiu „kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko“. Kalbėjau su jauna mama, kuri netikėjo šia idėja, bet vieną dieną, kai jos mažasis neklaužada nusikalto, ji pirmą kartą gyvenime nusprendė jį gerai išperti.

Mama liepė vaikui pačiam surasti tinkamą lazdą ar rykštę ir jai atnešti. Išėjęs berniukas ilgai negrįžo. Galiausiai jis parėjo su ašaromis akyse ir pranešė: „Neradau rykštės, bet štai akmuo. Gali mesti jį į mane.“ Išgirdusi šiuos žodžius, motina taip pat prapliupo ašaromis, nes staiga suprato, kaip jos mažylis suvokė tai, kas turėjo įvykti. Jis tikriausiai pagalvojo: „Mamytė nori, kad man skaudėtų, tai akmuo tiks taip pat gerai, kaip lazda ar rykštė.“

Ji suėmė sūnų į glėbį ir abu ilgai verkė. Tada padėjo akmenį ant lentynos virtuvėje. Jis ten gulėjo ilgą laiką ir nuolat primindavo tai, ką ji tą dieną sau pasižadėjo: daugiau jokio smurto!“

Tai buvo ištrauka iš garsios vaikų rašytojos Astridos Lindgren kalbos, pasakytos tolimais 1978-aisiais. Tačiau ši istorija yra vis dar aktuali mums, Lietuvos žmonėms. Nepaisant to, kad Lietuva 2017-aisiais įstatymu uždraudė mušti vaikus, ne paslaptis, jog fizinės bausmės Lietuvos šeimose, už uždarų durų, vis dar yra naudojamos kaip auklėjimo priemonė.

Savo vaikystėje niekada negavau „beržinės košės“, nepatyriau jokio kitokios formos smurto, nesutikau ir kitų vaikų, kurie būtų gavę diržo arba jie tiesiog man nepasakodavo apie tai. Taip ir užaugau „šiltnamio sąlygomis“. Tik jau suaugusi pirmą kartą pamačiau gatvėje, kaip mama stipriai muša savo 3-4 metukų mergytę. Man buvo šokas ir tada supratau, jog reikia daryti viską, kad toks tėvų elgesys vaikų atžvilgiu kuo greičiau liautųsi.

Deja, pokyčiai žmonių galvose ir visuomenėje nevyksta labai greitai, o vaikų auginimas, net jei ir rastume prieštaraujančių, tikrai nėra savaime suprantamas ar prigimtinis dalykas. Būti tėvu ar mama reikia mokytis visą gyvenimą.

Psichologai jau seniai įrodė, kokią didelę, nepataisomą žąlą bet kokios formos smurtas padaro vaiko raidai ir vystymuisi. Taip pat psichologai sutinka, kad suaugusieji savo šeimose dažnai yra linkę atkartoti savo tėvų auklėjimo modelį.

Tai vyksta tada, kai tėvystėje yra mažiau sąmoningumo ir daugiau instinktyvaus kliovimosi savo patirtimis. Taip iš kartos į kartą yra perduodamas tam tikras, ne visada teisingas auklėjimo būdas. Puiku, jei mūsų tėvai buvo sąmoningi ir mus auklėjo tinkamai. O jeigu ne? Taigi, tik būdami sąmoningi, galime sustabdyti šį užburtą ratą.

Suprantu, kad auklėjant vaiką diržu, gali atrodyti, kad rezultatą pasiekiame labai greitai – vaikas iškart paklūsta ir vykdo nurodymus, tačiau tuo pat metu jis tampa piktas ar net agresyvus, nepasitikintis savimi, žemos savivertės. Ar to savo vaikui mes linkime?

Norint užauginti laisvą, prisiimantį atsakomybę, pilietišką, drąsų, nebijantį suklysti, bet vėl bandantį ir einantį į priekį žmogų, diržas nepadės. Išeitis yra sąmoningas, be smurto, vaiko vedimas gyvenimo keliu, nubrėžiant aiškias ribas, įvedant taisykles, ugdant tarpusavio supratimą ir pagarbą.

Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos tėvai vis labiau atsigręžia į pozityvią, nesmurtinę tėvystę. Tikiu, kad auga nauja karta tėvų, kurie savo vaiką priima kaip lygiavertę asmenybę, kurie su vaiku bendrauja pagarbiai ir argumentuotai, o ne kumščiu.

Jau seniai Lietuvoje nemačiau gatvėje mušamo vaiko. Pasistenkime smurto praktiką išgyvendinti ne tik iš gatvės, bet ir iš savo namų bei minčių.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Taip pat skaitykite