Nuomonės

2020.10.14 18:21

Vytautas Valentinavičius. Politinės batalijos: ar galima susitarti dėl žmogaus teisių darbotvarkės nesitariant?

Vytautas Valentinavičius, Seimo kontrolierių įstaigos žmogaus teisių biuro vadovas, KTU politikos mokslų doktorantas2020.10.14 18:21

Prasidėjusios politinės batalijos po Seimo rinkimų pirmojo turo atskleidė daugiau, nei rinkėjas galėjo tikėtis, kas buvo nutylėta, neišartikuliuota – liko paraštėse. Pristatydami partijų prioritetus, jų lyderiai kalbėjo apie siekį „nepardavinėti sielų dėl postų“.

Siekdami užsibrėžtų partinių tikslų kai kurie kartojo pasiryžę dirbti opozicijoje, tarsi pamiršdami pagrindinius valdžios įgyvendinimo principus – prisiimti atsakomybę už politinės darbotvarkės, kurioje žmogaus teisių apsaugos klausimams būtų skirta derama vieta, sudarymą ir taip įgyvendinti pažadus rinkėjams.

Dar daugiau: kalbėdami apie pozityvią politiką ir žadėdami nesiknaisioti po praeitį kai kurie jų atsigręžė į 2017 metais vykusį balsavimą, kai Liberalų sąjūdžio lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seime pristatė Partnerystės įstatymo projektą, o tariamai dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų jam nebuvo lemta tapti įstatymu.

Vis dėlto taikli Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąrašo lyderės Ingridos Šimonytės pastaba privertė suklusti, ar išties viena partija lėmė Partnerystės įstatymo projekto nesėkmę, kai šis netapo politinės darbotvarkės, turėjusios palengvinti daugelio kitokių šeimų gyvenimą, dalimi.

Faktai atskleidžia ką kita – devyni Lietuvos krikščionys demokratai ir aštuoni Liberalų sąjūdžio nariai balsavo už įstatymo projektą. Daug buvo susilaikiusiųjų, balsavusiųjų „prieš“ arba nedalyvavusiųjų įstatymo projekto pateikime, taip užkertant kelią jo vėlesniam svarstymui Seime ir priėmimui. Šis pavyzdys – tik vienas iš nedaugelio, kai gebėjimo ar nenoro komunikuoti, lyderystės bei politinių įgūdžių stoka lemia politinių partijų nesusikalbėjimą.

Mokslininkai pabrėžia, kad socialinis klausimas tampa politinės darbotvarkės dalimi, kai sulaukia reikiamo politikos veikėjų, visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Dar daugiau – socialinei problemai atsirasti politinėje darbotvarkėje nepakanka deklaracijų, šūkių, reikia diskusijų, koalicijų bei kuo platesnio pasiūlyto problemos sprendimo (įstatymo projekto) rėmėjų būrio, todėl natūralus ir suvokiamas I. Šimonytės kvietimas į dialogą, kuriam pritarė ir Liberalų sąjūdžio lyderė V. Čmilytė-Nielsen, ieškant optimalaus žmogaus teisių problemų sprendimo. Sumanus ir įžvalgus patyrusių politikos veikėjų sutarimas dėl dialogo būtinybės – žingsnis žmogaus teisių politinės darbotvarkės formavimo link.

Kaip pastebi prof. Marija Aušrinė Pavilionienė, „valstybės pažanga pasiekiama ne lozungais, ne partinės neapykantos kurstymu ar partine izoliacija, o Seimo narių idėjine vienybe“.

Mokslininkai pabrėžia, kad socialinis klausimas tampa politinės darbotvarkės dalimi, kai sulaukia reikiamo politikos veikėjų, visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio.

Istorija mena, kad poliarizacija tarp partijų ieškant sprendimų žmogaus teisių ir laisvių srityje, nepasisekęs reikiamų koalicijų būrimas, anuomet pralaimėta kova tarp viešosios politikos formuotojų bei suinteresuotų grupių, visuomenės paramos socialiniams klausimams trūkumas tapo esmine skirtimi, kuri turėjo įtakos, kad tam tikri žmogaus teisių klausimai būtų nustumti į politinės darbotvarkės užribį, o apie juos kalbėję Seimo nariai būtų nublokšti į pašalį.

Ne veltui mokslininkai sutaria, kad kova dėl politinės darbotvarkės – ne tik grumtynės dėl socialinių klausimų, kurie patektų į politikos darbotvarkę, bet ir grumtynės dėl klausimų, kurie liktų už jos ribų.

Rinkėjai tikisi pokyčių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje, sprendimai šioje srityje turi būti tvarūs ir apimti socialinės politikos, tarp kurių ir žmogaus teisių problemos, klausimus, todėl būtinas partijų susitarimas dėl socialinių problemų sprendimo būdų. Išmintingas Liberalų sąjūdžio lyderės V. Čmilytės-Nielsen atsakas į dialogą – suvokimas, kad formuojant politinę darbotvarkę nepakanka pateikti idėjos; reikia rūpintis idėjos rėmėjais, mąstyti apie idėjos praktinį įgyvendinimą. Viešosios politikos darbotvarkės teoretikai atkreipia dėmesį, kad puikiai artikuliuotas socialinio klausimo paviešinimas – tik vienas žingsnių, kad šis klausimas patektų į politinę darbotvarkę, todėl keistas ir nesuvokiamas kai kurių partijos lyderių priešinimasis dialogui.

Žmogaus teisių apsauga neatsiejama nuo socialinės gerovės politikos, kurios idėją skelbia prezidentas Gitanas Nausėda, todėl politikos veikėjų susitarimas dėl žmogaus teisių apsaugos – neišvengiamas. Lietuva sieks įgyvendinti savo ambicingą tikslą – tapti prestižinio Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos klubo nare 2022–2024 metais, kur Jungtinių Tautų valstybių narių aukščiausi politiniai lyderiai ir vyriausybių nariai turi galimybę pristatyti žmogaus teisių politikos gaires ir aptarti žmogaus teisių pažeidimus.

Taigi politinėms partijoms būtina sutarti ne tik dėl to, kokiomis žmogaus teisių problemomis šalyje rūpinsis, bet ir kaip prisidės prie globalių žmogaus teisių klausimo sprendimo.

Kalbėdami apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis Lietuvoje politinių partijų lyderiai nepasiūlė visuotinio susitarimo dėl žmogaus teisių apsaugos, kuris padėtų išgryninti esmines žmogaus teisių apsaugos sritis įvertinant, kurioms jų reikia didžiausio valstybės dėmesio, todėl nėra aišku, ar žmogaus teisių apsaugos klausimai bus sprendžiami holistiškai ir nuosekliai, apskritai, ar žmogaus teisių apsauga paklius į viešąją politinę darbotvarkę.