Nuomonės

2020.10.18 18:18

Donatas Katkus. Troškūnai tampa stebuklinga vieta

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro, LRT.lt2020.10.18 18:18

Tai, kas dabar vyksta Lietuvos mažuose miesteliuose, kaimuose, dar neseniai buvo neįsivaizduojama. Vis labiau restauruojamas ten išlikęs senasis  architektūros paveldas. Vis daugiau atsiranda entuziastų, kurie ar savo lėšomis, ar pritraukdami įvairių rėmėjų griuvėsiuose staiga atranda nuostabią architektūrą, ištaigingus rūmus.

Atgaivinti jie sublizga, tampa vietinėmis vertybėmis ir, svarbiausia, pradeda tarnauti kultūrai. Ir ne tik jai – jie netikėtai pradeda formuoti vietinių žmonių savigarbą, drasko provincialaus mentaliteto kiautą. Tai patraukia ir kunigus, vis daugiau bažnyčių ir vienuolynų pradeda gaivinti pirmykštę vietinio buvimo vertę savo bendruomenėms. Vis daugiau festivalių rengiama dvaruose, bažnyčiose, vienuolynų pastatai naudojami parodoms, plenerams rengti.

Tokia stebuklinga vieta tampa Troškūnai, vos keliolika kilometrų nutolę nuo Anykščių. Labai nedaug kam žinomas mažytis miestelis, bet turintis vertingą istoriją, architektūrą ir papročius. Kai keliavom iš Anykščių, užsukome pakeliui čia pat, prie kitos mažai žinomos, bet visiems lietuviams reikšmingiausios vietos – piliakalnio, kur, tvirtinama, buvo karūnuotas Mindaugas. Ir ten pat, įtariama, yra jo žmonos Mortos kapas.

Troškūnai – unikali istorinė vieta, minima nuo 1506 m. Čia įsikūrę bernardinai 1770 m. pasistatė vienuolyną ir 1789 m. atidarė mokyklą, kuri vėliau pagarsėjo visoje apylinkėje. Caro administracija vienuolius išvarė po 1864 m. sukilimo. Šiandien miestelis vėl atsigauna fantastiško vietinio klebono Saulius Filipavičiaus, tarnaujančio čia jau trisdešimt metų, dėka. Miestelis unikalus jau vien tuo, kad, kaip reta Lietuvoje, beveik visiškai išlikęs žydų rajonas: namai, krautuvės, dvi sinagogos. Be to, restauruojamas Troškūnų dvaro parkas ir svarbiausia – kunigo Sauliaus atstatytas vienuolynas ir puiki, žymaus XVIII a. architekto M. Knakfuso statyta bažnyčia.

Viduje – originalios skulptūros, pagarsėjusio Radavičiaus barokiniai vargonai ir daug kitų įdomybių. Ir puiki bažnyčios akustika. Įspūdingas Dievo Motinos paveikslas iš XVI amžiaus. Vis daugiau žmonių įsimyli Troškūnus. Restauruota senoji mokykla, kurioje rengiami dailės plenerai, vyksta parodos. Kunigas čia organizuoja dvasinius susirinkimus, konferencijas. Stebina ir kitkas – bažnyčios veikla žadina vietos gyventojus. Iš visos apylinkės žmonės suvažiuoja į bažnyčios rengiamus koncertus.

Įsivaizduokite – Troškūnuose netoli bažnyčios apsigyveno 80 romų. Tvarkingi, ramūs, vaikai eina į mokyklą. O sekmadieniais – į bažnyčią. Katalikų!

Kuriasi netikėti žmonių tarpusavio santykiai. Įsivaizduokite – Troškūnuose netoli bažnyčios apsigyveno 80 romų. Tvarkingi, ramūs, vaikai eina į mokyklą. O sekmadieniais – į bažnyčią. Katalikų! Supirkinėja namus – matyt, kursis ilgesniam laikui. Šiandien, kai kilo minčių, kas bus, kai kunigas Saulius pasitrauks (nors jis atrodo jaunatviškas ir gyvybingas), atsirado jaunų entuziastų, kurie pamilę ir Troškūnus, ir jo kultūrines galimybes. Jėgos, užsimojusios ne tik pratęsti tai, kas jau sukurta, bet ir įkvėpti tam naujos gyvybės. Didžiausia entuziastė čia yra vilnietė Eglė Jasutytė-Mažintė. Jos galva pilna idėjų: vienuolyno gyvenamus plotus reikia plėsti, čia turi įsikurti tarptautinis menininkų kūrybos centras, dvasinių renginių vieta, paremontavus mokyklą – parodų salė plenerų pasiekimams parodyti.

Senoji medinė klebonija apgriuvusi, ją reiktų atstatyti, ir čia yra 150 vietų salė. Kažkada čia vyko susirinkimai, vakaronės, rodomi spektakliai, net buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas“. Tad svajonėse – multifunkcinė salė, įrašų studija, filmavimo studija, kavinė su lauko terasa. Eglė užsimojusi sutvarkyti kiemą, tvenkinį ir parkelį, atgaivinti čia buvusį botanikos sodą, kažkada nenusileidusį vilnietiškam universiteto... O bažnyčia – jau gyva. Eglės ir puikaus pianisto Dariaus Mažinto dėka čia jau nuolat vyksta koncertai. Čia dažnai koncertuoja saksofonininkas Petras Vyšniauskas, vyksta iškilmingos medžiotojų šventojo Huberto mišios. D. Mažintas sugalvojo netikėtą idėją – bažnyčioje repetuoja ir tų repeticijų gali klausyti visi norintieji. Netikėtai jos tapo populiarios tarp vietos gyventojų.

Taigi pagaliau – keletas žodžių apie bažnyčios koncertą. Atvažiavo man visai nežinomas moterų choras VIVA iš Vilniaus. Atlaidžiai laukiau mėgėjų pasirodymo, mat girdėjau, kad kai kurios choristės net natų nepažįsta. Bet programa sudomino. Daugiausia lietuvių kompozitorių kūriniai: Vaclovo Augustino, Vytauto Miškinio, Vilijos Mažintaitės, Donato Zakaro. Šalia kitų užsienio autorių – ir mano pamėgtas latvis Ėriks Ešenvalds. Vartant programėlę, užkliuvo kai kas neįprasto: choro muzikos meistras V. Miškinis specialiai chorui „VIVA“ paskyrė savo kūrinį. Suintrigavo. Ir štai prie altoriaus išsirikiavo skoningomis suknelėmis pasidabinęs jaunų moterų ansamblis. Diriguojamas choro vadovės Vilijos Mažintaitės, pradėjo V. Augustino giesme „Tėvyne mūsų“.

Išsižiojau – puikus skambesys, gyvas tembras. Gal tai dėl bažnyčios akustikos? Ne – puiki intonacija, išlyginti balsai. Absoliučiai profesionalus įspūdis. Tik vėliau sužinojau, kad tai jau seniai apdovanotas geriausias Lietuvoje moterų choras. Aukščiausios klasės niekam nenusileidžiantis profesionalumas. Ir dar – jos dainavo mintinai. Ir dar – puiki choro vadovė. Retai išgirsi tokį natūralų frazavimą, muzikavimo gyvybę, įvaizdžių tiesą ir natūralumą. Viskas prasminga, išbaigta, vaizdinga. Beklausant pagavo dar vienas choro bruožas – choro dalyvės puikiai dainavo ir buvo labai natūralios, gyvai išgyvenančios muzikos turinį. Kaip tik tos gyvybės, natūralumo kartais pasigendame klausydamiesi profesionalių chorų, kuriuos slopina kartojamas repertuaras, kartais muzikinis abejingumas ar techninių uždavinių spaudimas. Juk žmogaus balso raiška yra neatsiejama nuo prasmės, kuria kalbame, ką jaučiame.

Kaip ir gausūs klausytojai, patyriau didelį estetinį pasigėrėjimą. Rami, religinio turinio muzika, puikus atlikimas, be jokio popsinio vaipymosi, noro įsiteikti publikai. Viskas viduj, dvasioj. Žinoma, repertuaras nebuvo labai sudėtingas, paprastesnis, klasiškesnis, romantiškesnis, prieinamas mėgėjams. Bet kai atliekamas be priekaištų, kam rūpi jo sudėtingumo laipsnis. Bravo.

Bravo Troškūnams ir jo entuziastams.

Taip pat skaitykite






















Populiariausi