Kalbėti apie Lietuvos žiniasklaidą Europos kontekste yra sudėtinga ir vargu ar čia galima vieninga nuomonė, todėl nepretenduoju į orakulus, bet pasistengsiu pateikti asmeninę savo nuomonę nes daugiau nei penkiasdešimt gyvenimo metų darbavausi žiniasklaidoje, ypač televizijos ir radijo srityse.
Kalbėti apie Lietuvos žiniasklaidą Europos kontekste yra sudėtinga ir vargu ar čia galima vieninga nuomonė, todėl nepretenduoju į orakulus, bet pasistengsiu pateikti asmeninę savo nuomonę nes daugiau nei penkiasdešimt gyvenimo metų darbavausi žiniasklaidoje, ypač televizijos ir radijo srityse.
Pirmiausia, kokia yra šiandieninė žiniasklaida.
Jeigu, regis, dar taip neseniai, vos prieš gerą pusšimtį metų Lietuvos žemdirbys sėmėsi žinių iš nedidelio laikraštėlio „Ūkininko patarėjas“, inteligentai vartė „Lietuvos aidą“, o vaikai mokėsi elgesio taisyklių iš „Žiburėlio“, tai šiandien galima paskęsti popierinės informacijos jūroje, vieno mygtuko paspaudimu perjunginėti kanalus televizijoje ir radijuje, jau nekalbant apie internetą, kuris įsitvirtino žmonių, ypač jaunimo, sąmonėje kaip greičiausias ir neretai patikimiausias informacijos šaltinis. Lietuva šios technologijos srityje yra tikrai toli pažengusi, tad kalbėdami apie žiniasklaidą negalime atmesti ir interneto.
Sekdamas Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą aš taip pat naudojuosi visomis šiomis žiniasklaidos priemonėmis. Be abejo, gyvendamas Prancūzijoje skaitau prancūziškus laikraščius ir čia išeinantį „Herald Tribune“ anglų kalba, pažiūriu vietines televizijos programas, nemažai informacijos pasisemiu iš interneto. Dirbdamas UNESCO Komunikacijų, informacijos ir informatikos departamento vadovu žiniasklaida domėjausi ir daug plačiau. Ypatingai rūpėjo žodžio laisvė. Tad šiandien galėčiau palyginti, kaip atrodo Lietuvos žiniasklaida Europos kontekste ir šiuo aspektu.
Lietuvos žiniasklaida pagal šį kriterijų gali tikrai didžiuotis. Organizacijos „Reporteriai be sienų“ vertinimu, Lietuvoje daugiau spaudos laisvės negu Latvijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Lietuva šiame sąraše kartu su Australija užima 30 vietą. Pirmas tris vietas užima Suomija, Norvegija ir Estija. Lietuva per metus nuriedėjo žemyn keturiomis vietomis.
Tarp kitko, spaudos laisvės indeksas tiesiogiai koreliuojasi su korupcijos indeksu. Kuo laisvesnė spauda, tuo mažiau korupcijos. Spauda efektyvesnė ir laisvesnė ten, kur jai sudaromos palankios sąlygos.
Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje spaudai visai netaikomas PVM, o Lietuvoje jis vienas didžiausių Europoje. Matyt, tai viena iš priežasčių, kodėl spaudos laisvės indeksas Lietuvoje ritasi žemyn.
Visame pasaulyje vis populiaresni vietiniai laikraščiai. Lietuvoje uždaryta penktadalis leidinių, trečdalis žurnalistų neteko darbo. Lietuvos spaudos padėtis, Europos kontekste nepavydėtina.
Valdžia niekur nemėgsta spaudos. Kalta tame ir spauda, kuri išsigalvojo, kad ji ketvirtoji valdžia.
Jokia ji ne valdžia, o sarginis šuo, kuris turi kandžioti valdžią.
Butų klaidinga teigti, kad žiniasklaida visada teisi ir teisingai savo laisve naudojasi. Pavartęs Lietuvos spaudą, visur matau besikartojančią informaciją, didžiules kriminalines skiltis, labai retai – įdomią analitinę medžiagą. Šia prasme įdomu skaityti žurnalus „Veidas“, „Valstybė“, klausytis radijo laidų ir kai kurių nacionalinės televizijos komentarų.
Aš ne kartą savo pranešimuose esu minėjęs žiniasklaidos svarbą šiuolaikinėje visuomenėje.
Europos žurnalistų asociacijos tyrimai liudija, kad skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai mano, jog profesionalus žiniasklaidos lygis smuko. Vis labiau pastebimas politinis angažuotumas, sensacijų paieška, nepateisinamas kišimasis į žmonių privatų gyvenimą. Skandalai Didžiojoje Britanijoje, susiję su magnato Murdocho žurnalistų nešvariais darbais, kalba patys už save.
Net turtingiausiose Europos šalyse paseno žiniasklaidos finansavimo modeliai, jie tapo neefektyvūs.
Prancūzijoje žymiai sumažėjo prenumerata. 57 proc. prancūzų mano, kad spauda priklauso nuo vienos ar kitos politinės partijos. Ir, turbūt, teisingai mano. Europoje spauda pasitiki nedaugiau kaip 44 proc. gyventojų, Anglijoje – tik 19 proc. Radiju ir televizija pasitikima kiek daugiau, atitinkamai 53 ir 61 proc., bet tai daug mažiau nei prieš dešimt metų.
Įdomu, kad kuo daugiau žmonės tiki spauda ir mažiau internetu, tuo labiau pasitiki nacionalinėmis vyriausybėmis.
Nicolas Sarkozy, tikras rinkos ekonomikos šalininkas, socialistinėmis idėjomis jo neapkaltinsi, ieškodamas sprendimo padėčiai pagerinti, išskyrė dviem metams 400 mln. eurų laikraščių leidybai, kad kiekvienas prancūzas iki 18 metų galėtų užsiprenumeruoti vieną laikrašti nemokamai. Galgi tai vėl įpratins prancūzus skaityti laikraščius. Suteiktos mokesčių lengvatos kultūrai ir žiniasklaidai.
Prasidėjus krizei, N. Sarkozy kiekvienais metais papildomai skyrė po 100 mln. eurų kultūros paminklų restauravimui tam, kad labiau sudomintų turistus ir kurtų papildomas darbo vietas.
Žurnalistikos etiniai principai labai paprasti: „Neiškreipk faktų, patikrink juos, venk šališkumo, būk teisingas, bet neįžeisk“. Tad kur dingsta šios žurnalistų savybės, ypač – komercinėje televizijoje?
Prancūzijoje mačiau kuriozinių atvejų, kai įžeisti pašnekovai išeidavo iš studijos ar net apsiverkdavo. Lietuvos komerciniai kanalai – ne išimtis. Pataikaudami prasčiausiam skoniui laidų vedėjai neskaniai šmaikštauja, savo nuomonę pateikia vos ne visos tautos vardu. Teigiama, kad tokių programų reikalauja žiūrovas, nors seniai įrodyta, kad televizijoje ne paklausa formuoja pasiūlą, o atvirkščiai. Šiandien tai galima pasakyti apie visą žiniasklaidą.
Deja, deja tokios programos turi savo žiūrovą, kuris kelia jų reitingus. O komerciniai kanalai, gyvuojantys iš reklamos, dėl tų reitingų daro viską. Nors, tiesą sakant, neįsivaizduoju Britanijos ar Prancūzijos parlamentaro, šokančio dėl reitingo komercinio kanalo programoje.
Nė pats nepajutau, kaip susikoncentravau į televiziją. Vis tik ji man artimiausia. Į kiekvieno namus ji ateina ne tik kaip informacijos šaltinis, bet kaip švietimo, kultūros, elgesio pamokos. Visada buvau visuomeninės televizijos šalininkas, nes ji gali kurti programas nesidairydama į reitingus. Reitingai – tai cenzūra. Maži reitingai – programa uždaroma, o programos autoriai netenka darbo.
Visuomeninio transliuotojo paslaugų svarba socialiniam, demokratiniam ir kultūriniam gyvenimui yra pripažinta Europos Sąjungoje ir UNESCO konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo.
Lietuvos nacionalinio transliuotojo televizijos ir radijo laidos, matomos ir girdimos užsienyje, liko vienintelė, nepakeičiama priemonė išlaikyti milijoninę emigraciją Lietuvos kultūrinėje ir informacinėje terpėje. Tai viena efektyviausių galimybių, kad užsienyje gyvenantieji Lietuvos vaikai nepamirštų savo gimtos kalbos, teisingai ja kalbėtų, pažintų Lietuvos istoriją, tradicijas, literatūrą.
Apie pilietybę nekalbėsiu, tegul tai lieka Lietuvos Konstitucinio Teismo, Seimo, buvusių ir esamų Prezidentų sąžinės reikalas, bet tai, kad Lietuvos pasaulinei televizijos programai neišskiriamos atitinkamos lėšos, kelia nuostabą. Lietuva turi protingą finansų ministrę, ji žino, kiek emigrantai atsiunčia pinigų į Lietuvą. Tuos ryšius reikia puoselėti, emigrantai turi jaustis tautos dalimi.
Žiniasklaidos svarba šiandien neginčytina. Šiandien tautos moralę, jos dvasinį atsparumą, jos karių drąsą ugdo ne tik šeima, ne tik mokykla ar bažnyčia, bet didele dalimi – televizija, radijas ir spauda.
Žiniasklaida formuoja elgesio normas, pasaulio supratimą, požiūrį į ateitį, į dabartį ir tautos praeitį.
Socialiniai ryšiai ir žiniasklaida formuoja piliečių nuomonę apie nacionalines ir tarptautines institucijas, stiprina arba silpnina pasitikėjimą jomis.
Pasitikėjimas yra visko pagrindas. Šiandien daug kalbama apie ekonominę krizę. Ekonominės krizės priežastis – pasitikėjimo krizė. Valdžia nepasitiki bankais, bankai –valdžia, o piliečiai – ir vienais ir kitais. Nusmuko pasaulyje pasitikėjimas ir žiniasklaida, kartais net labiau nei valdžia.
JAV dar prieš ketverius metus žmonės žiniasklaida tikėjo labiau, nei valdžia, o šiandien valdžia pasitiki 40 proc. amerikiečių, o žiniasklaida – tik 27 proc.
Pagrindinės priežastys, kodėl nusmuko pasitikėjimas žiniasklaida: atsakingumo stoka, įvykių banalizavimas, nekritiškas įžymybių garbinimas, politinio balanso stoka. Jaunesnės auditorijos vaikymasis irgi turėjo neigiamą poveikį. Labiausiai šiuo atžvilgiu charakteringas BBC pavyzdys, kuri dar prieš keletą metų buvo visuomeninio transliuotojo etalonu.
Neigiamą įtaką žiniasklaidai turi jos koncentracija ir komercializacija. Ypač tai matoma televizijoje. Lietuva – ne išimtis, o galbūt net ryškus komercinių kanalų pavyzdys. Komercinės televizijos minta iš reklamos, ir ji užima didelę dalį laidoms skirto laiko.
Kokia komercinių kanalų programų įtaka visuomenės, ypač jaunimo vertybių skalei, rodo Rusijos komercinių kanalų pavyzdys. Žiaurumas, prievarta, pornografija (atseit erotika) užtvindė Rusijos komercinius kanalus Serialų herojai – banditai, nusikalstamo pasaulio autoritetai, pagrindinis gyvenimo tikslas – pinigai, kurių reikia siekti bet kuria kaina.
Tas programas rodo ir Lietuvos komerciniai kanalai. Gaila, kad užuot pasirinkę Kultūros kanalą, įsileidžia ir netgi atseit sulietuvina labiausiai kriminalizuotą NTV programą.
Vyriausybė ir kitos valstybinės institucijos turėtų prilaikyti tokių komercinių kanalų apetitus. Ir čia nebūtų nieko antirusiško. Vietoj kriminalo pasirinkti kultūrą. Tai tarnautų ir Lietuvos interesams, ir geresniam Rusijos įvaizdžiui.
Tokia situacija ne nauja. Visa Kanados istorija buvo konfliktas tarp visuomenės, kuri buvo kanadietiška, ir rinkos, kuri buvo amerikiečių.
Stebina ir bažnyčios pakantumas. Katalikų bažnyčia Lietuvoje visais laikais kovojo prieš girtuoklystę, paleistuvystę už lietuvybę. Būdama principingai nepakanti amžinybėm išėjusiam valstybės vadovui, ji nerodo to principingumo tikrai nedorovingoms televizijos programoms.
Liūdna Europos Sąjungos statistika, kuri rodo, kiek vienam žmogui kultūrai išskiria Lietuvos valstybė. Maždaug penkis kartus mažiau nei Estijoje, dešimt kartų mažiau nei Danijoje.
Latviai per dvejus metus padvigubino šią sumą, ir dabar ji keturis kartus didesnė nei Lietuvoje.
O jeigu kalbėtume, kiek procentų kultūros pinigų skiriama televizijai ir radijui, tai Lietuvoje ji tokia niekinė, kad net neparodyta Europos Sąjungos statistikoje.
Tuo tarpu net Bulgarija radijui ir televizijai skiria iki 40 proc. kultūros lėšų, o Kanada kai kuriais metais – net iki 50 proc.
Lietuvos visuomeniniam transliuotojui turėtų padėti Seimo kultūros komitetas, nes nė vieno teatro auditorija neprilygsta vienos televizijos laidos auditorijai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, nes ne vis tiek, kokias programas žiūri Lietuvos jaunimas ir Lietuvos kariai. Seimo Užsienio reikalų komitetui, manau, svarbus Lietuvos įvaizdis ir ryšiai su užsienyje gyvenančiais lietuviais.
2010 metais pirmą kartą per visą Lietuvos istoriją Lietuvos radijas ir televizija buvo priversti sumažinti savo laidų apimtį. Ne Maskva, ne Berlynas ir net ne Briuselis privertė tai padaryti, o nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, skirdama skurdžiausią iš visos Europos visuomeninių transliuotojų biudžetą ir pasiūlydama naktį miegoti, o ne radijo klausyti. Buvo užmiršta, kad visuomeninis transliuotojas yra ir šalies gynybinio potencialo dalis.
Buvo skirta mažiau nei 1,15 lito vienam Lietuvos piliečiui per mėnesį nacionalinio transliuotojo biudžete. Tai penkis kartus mažiau nei vienam estui, dvylika kartų mažiau nei vienam prancūzui ir šešiasdešimt kartų mažiau nei vienam kanadiečiui. O kas toliau? Aišku viena. Rytojaus problemų jau nebeįmanoma spręsti vakarykščiais metodais.
Atgriaudėjo skaitmeninė revoliucija ir jos pasekmės bus žymiai reikšmingesnės, negu šiandien įsivaizduojame.
Pažvelkime į pasaulį. Šimtai tūkstančių žmonių mirštančių iš bado, ekologinės katastrofos, didėjanti praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Keturi milijardai dolerių per dieną išleidžiama ginklams. Pasaulyje dominuoja karo ir spekuliatyvinė ekonomika.
Tie, kurie teigė, kad rinka viską pati sureguliuos, turi pripažinti klydę. Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas nesugebėjo numatyti ir sustabdyti pasaulinės krizės, o šiandien gelbsti tuos, kurie yra tos krizės priežastis. Valdžia nenori girdėti eilinių piliečių balso, tolsta nuo jų kasdieninių rūpesčių. Vietoj rinkos ekonomikos sukurta rinkos visuomenė.
Bet šiandien užtenka mobilaus telefono, socialinio tinklo internete, kad mobilizuotų milijonus žmonių. Valdantieji, kurie nenorėjo niekada girdėti eilinių piliečių balso priversti juos išklausyti.
Rašytojai, mokytojai, mokslininkai, meno veikėjai, o ne biznieriai ir ne valdininkai atgavo Lietuvos nepriklausomybę. Paskutiniu metu mes retai girdėjome jų balsą, o jeigu kas nors ir norėdavo ką nors reikšmingesnio pasakyti, tai buvo balsas tyruose.
O ką veikia šiandien menininkai, mokslininkai, akademikai? Jie stebi. Jie bešališki stebėtojai, kurie skiria mažą dėmesį didelėms problemoms ir nereaguoja. Iki šiol jie netiki milžiniška pilietinės visuomenės jėga. Nors šiandien vėl nuo jų priklauso Lietuvos ateitis.
Šiandien skaitmeninė revoliucija suteikia tribūna visiems. Tik svarbu, kas pasinaudos ta tribūna. Inteligentija, mylinti savo šalį ir savo žmones, ar vėl tie, kuriems rūpi tik valdžia ir pinigai, ar ekstremistinės grupės.
Įvykiai arabų šalyse, kur internetas buvo, kaip sakydavo, kolektyvinis agitatorius ir organizatorius, rodo, kad vietoj laukto pavasario gali ateiti gūdi viduramžių žiema. Esu įsitikinęs, jog ateis laikas, kai valstybių galia nebus matuojama atominių galvučių skaičiumi ar žemės turtų gausa, o santarve žmonių, nepaisant jų politinių pažiūrų, odos spalvos ar religinių įsitikinimų.
O Lietuvos ateitis priklauso nuo to, ar sugebėsime pažvelgti toliau, nei artimiausių rinkimų data, ir organizuoti švietimo, kultūros, mokslo institucijas taip, kad jos būtų tvirtu pagrindu Lietuvos valstybingumui ir pilietinės visuomenės vystymui.
Pranešimas skaitytas birželio 15 dieną Vilniuje vykusioje konferencijoje „Ar gali nauja kultūros ir spaudos politika tapti vedliu iš krizės?“.
