Nuomonės

2020.09.27 15:57

Povilas Aleksandravičius. Krikščionybė politikoje: kada tikra, o kada tik vilkai avių kailyje?

Povilas Aleksandravičius, Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas, LRT.lt2020.09.27 15:57

Artėjant rinkimams, suintensyvėjo krikščionybės vardo ir krikščioniškų vertybių sąvokos vartojimas viešojoje erdvėje. Tik kyla klausimas, kaip giliai ir ar iš viso rinkimų maratono dalyviai supranta, apie ką jie kalba. Kokį turinį jie įdeda į žodžius „krikščionybė“, „tradicija“, „vertybės“, kartojamus lyg kokia mantra, galinti nutiesti kelią į valdžią? 

Šiandien ne viena partija ir daugybė politikų krikščionybę vėl bando paversti socialinio muštro įrankiu ir sakralius, vidinei žmogaus sferai priklausančius dalykus įtraukti į politinės galios žaidimus. Būdamas krikščionis, negaliu balsuoti už tokius politikus, kurie skelbia, kad remiasi krikščioniškomis vertybėmis, tačiau nesuvokia esminio katalikų teologijoje formuluojamo principo – religijos ir politikos atskyrimo, arba pasaulietiškumo, principo.

Kai kurių galvose, šis principas reiškia kovą prieš krikščionybę. Iš tiesų, kraštutinė pasaulietiškumo forma, vadinama laicizmu, turinti stiprų poveikį kai kuriose Vakarų valstybėse, ypač Prancūzijoje, siekia išstumti bet kokį krikščioniškos kilmės požiūrį iš viešosios erdvės. Toks laicizmas neigia vieną iš svarbiausių europietiškosios visuomenės pagrindų ir primena ateistinį šariatą.

Tačiau sveikas pasaulietiškumas yra didelis gėris ir politinei visuomenei, ir krikščionybei. Jis suteikia galimybę krikščionių politikams įgyvendinti iš jų tikėjimo kylančius įsitikinimus taip, kad visuomenė juos laisvai priimtų, o ne jaustųsi religinio diktato auka. Tam yra būtina sugebėti savo argumentus išversti į racionalią kalbą, kurią suprasti galėtų visi piliečiai. Tikri krikščionių politikai pasižymi pajėgumu parodyti, kad iš krikščionybės kylančios tiesos skatina žmogaus brandą ir puoselėja gilius, laisvus, įsiklausymu pasižyminčius visuomeninius saitus. Krikščionybę kompromituoja tie, kurie mojuoja Biblija lyg vėzdu, ir tarsi magiškus užkeikimus kartoja žodžius „krikščioniškos vertybės“, siekdami, de facto, krikščioniško šariato.

Šalia daugybės pavyzdžių, atkreipsiu dėmesį į pastaruoju metu padažnėjusią manipuliaciją Roberto Schumano vardu. Yra primenama, kad jis buvo krikščionis ir kad jo turėta Europos bendrijos vizija buvo įsišaknijusi krikščionybėje. Tai priminus, krikščionybė, dabar jau su Schumano autoritetu, yra įvelkama į nuožmiausio davatkiškumo ir 19 a. kategorijų, kurių pati Bažnyčia jau seniai atsisakė, rūbą. Taip, Schumano politikos, demokratijos, Europos vizija buvo krikščioniška. Tačiau Schumanas buvo supratęs krikščionybės esmę, pajutęs jos gyvybę, suvokęs jos universalią misiją. Kaip krikščioniškos politikos įgyvendintojas, kaip Europos kūrėjas, jis rėmėsi Jacqueso Maritain‘o „visapusiško humanizmo“ (humanisme intégral) bei Henrio Bergsono atviros visuomenės sampratomis. Tai – iš krikščionybės kilusios filosofijos, apie kurias mūsų riboti politikai nė nenutuokia, apie krikščionybę kalbėdami taip, kad daugeliui žmonių ji vėl asocijuojasi su baime, prievarta, inkvizicija.

Šiandienos krikščioniškoje politikoje būtina vengti naujos stabmeldystės – apipinti krikščionybę mirusiais Dievo įvaizdžiais, o tikėjimo tiesas, žmogaus prigimtį ir bendrąjį gėrį aiškinti iš galios ir kontrolės pozicijų, nieko neišmanant apie dvasinius procesus. Kai tokia krikščionybė tampa įrankiu valdžią užėmusių politikų rankose, ateina jos dvasinė mirtis, o visuomenę apima klaikus psichologinis diskomfortas. Krikščionybės europiečiai atsisakė ne todėl, kad buvo blogi, o todėl, kad ji leidosi kompromituojama ir sutikto atlikti socialinio policininko vaidmenį dviveidžių politikų rankose. Pernelyg dažnai ji neigė savo pačios teologijoje formuluojamą religijos ir politikos atskyrimo principą.

Nebalsuosiu už tuos krikščionimis besiskelbiančius politikus, kurie nėra pajėgūs socialinio dialogo, kurie mąsto tik bendromis kategorijomis, tačiau nesuvokia konkrečių žmonių situacijų ir išgyvenimų. Bendras gėris yra ne tas, kuris, išvestas iš gražios teorijos apie žmogaus prigimtį, yra primetamas tūkstančiams, verčiant juos kentėti. Bendras gėris yra tas, kuris atsižvelgia į kiekvieno kančią ir individualius poreikius bei ieško sprendimų sudėtingiausiose situacijose, o ne jas neigia.

Galima nepritarti dirbtiniam apvaisinimui arba vienalytėms santuokoms. Racionaliai argumentuotas, toks nepritarimas teisėtai išreiškia vieną iš socialinio dialogo pozicijų. Tačiau niekada nebalsuosiu už politiką, kuris, pasiskelbęs nepritariąs šiems dalykams, neįsijaučia ir neįsigilina, o gal net nepastebi konkrečios, egzistencinės, milžiniškos problemos – tėvų, negalinčių turėti vaikų, kančios ar LGBT žmonių išgyvenamos įtampos. Ne visus kenčiančiųjų reikalavimus reikia paversti įstatymais, tačiau būtina į juos įsiklausyti ir leisti tokius įstatymus, kurie panaikintų arba bent jau maksimaliai palengvintų jų kančią. Kalbėti apie tiesą, bet neturėti atjautos yra nusižengimas tiesai. Atjautos neturėjimas yra neabejotinas kriterijus, kad krikščionimi besiskelbiantis politikas yra vilkas avies kailyje.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

Populiariausi