Nuomonės

2020.09.20 08:38

Aistė Paulina Virbickaitė. Tai ar turi svajonę?

Aistė Paulina Virbickaitė, menotyrininkė, LRT.lt2020.09.20 08:38

Aš svajonės neturiu. Planų turiu, norų. Svajonė, kaip mokė dainos žodžiai, tai kažkas rimto ir didingo, dėl ko perplaukti jūrą gali. Svajones siūlančios reklamos atkakliai teigia kitaip, kad tai nėra jau taip brangu, galima net ir išsimokėtinai, bet jos neįtikina. Tačiau man irgi smagu klausytis, kaip svajonės pakylėja, kad jos būtinai pildosi, kad jos suteikia sparnus ir daro gyvenimą įdomų. Dailiai surašiusi kažką panašaus, gaučiau daug širdučių ir patiktukų, bet net jie nėra mano svajonė. Todėl papasakosiu apie Timofėjų Ževžikovą ir jo dvarą Lentvaryje. 

79-erių Timofėjų prieš kelis metus rado sukniubusį kieme, tą dieną jis kaip įprasta darbavosi aplink savo svajonę – 4 aukštų, 360 kvadratinių metrų pilaitę, kurią jis statė apie 30 metų. Iki statybų pradžios 1986-aisiais irgi nenuobodžiavo: dirbo zootechniku, kolūkio pirmininko pavaduotoju, gamyklos aplinkos apipavidalintoju, tuomet ėmėsi savo kieme kalti metalines tvoras, už metalo kalinius gavo liaudies meistro vardą, galiausiai ėmėsi padėti žmonėms įsirengti pirtis. Užsakymų daugėjo, atsirado ne tik privačių. Jo įrengtą sporto bazės pirtį Trakuose pastebėjo Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras ir auksarankis Timofėjus išvyko statyti prašmatnių pirčių į Maskvą (girdėjau gandus, kad įrenginėjo pirtį pačiam Leonidui Brežnevui). Lijo užsakymais ir rubliais (gaila, ne auksu). Atėjo laikas svajonei.

Svajonė buvo ambicinga ir konkurencinga – pasistatyti tokį patį dvarą kaip kitame Lentvario gale stovintys Tiškevičių rūmai. Tiesiog juos persipiešė, šiek tiek sumažino plotą, bet aukštį išlaikė tą patį – buvo labai svarbu, kad išėjus į balkoną galima būtų susimojuoti su grafų palikimu kaip lygus su lygiu. Ir prasidėjo statybos. Statė pats vienas, padedamas tik savo paties susikonstruoto keisto krano. Kaimynai krizeno, žmona turbūt džiaugėsi, kad laiku išsiskyrė, ką galvojo dukros – nežinia, bet dabar jos jautriai kalba apie tėvą ir jo svajonę. Turbūt būta visko, juk vietoje planuotų trijų metų projektas tęsėsi visus 30 – iki pat gyvenimo pabaigos. Tam buvo kelios priežastys.

Visų pirma, netrukus Lietuva atgavo nepriklausomybę, užsakymai Rusijoje liovėsi, kaip ir darbai Lietuvoje – liko pensija. Antra – panašu, kad Timofėjus jau net nebenorėjo užbaigti šios savo svajonės, vis sugalvodamas naujų patobulinimų, pakeitimų, didžiulio baseino ir pirčių komplekso šalimais. Kalbinamas žurnalisto jis sakėsi švęsiąs dvare savo šimto metų jubiliejų – gal tikėjo, kad mirtis aplenks statybas?

Šiandien einant įprastais margais namukais užstatyta Lentvario gatve, Timofėjaus svajonės neįmanoma nepastebėti. Moja bokšteliai su vėtrungėm, balkonėliai, šiltos ochros fone šviečia manieringi balti langų apvadai. Nuo gatvės įsukus per prašmatnius kaldinto metalo vartus, eini per trumpą jaunų kriaušių alėją, panašaus stiliaus, tik jau melsvos spalvos pavėsinę, vienišą be darbo rymantį kraną. Betono laiptukais kyli aukštyn ir patenki į betono kambarį, po jo – į dar, ir dar vieną, toliau vėl laiptukai aukštyn, laiptukai žemyn, betonas. Kambariai, pereinami kambariai, menė, oranžerija. Kai kuriuos kambarius pradėta įrenginėti pagal gana įdomų metodą: nuo lubų. O kokios tai lubos! Kaip milžiniško smalsaus vaiko bandymas baltame lubų plote sukomponuoti turimus skirtingų ryškių spalvų ir faktūrų stačiakampius, dar paįvairinant juos paveikslų reprodukcijomis. Man trūksta fantazijos įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti užbaigtos sienos, tuo tarpu grindims parketą nagingasis Timofėjus jau buvo pagaminęs (irgi savomis rankomis), tik patiesti nebespėjo.

Turbūt Timofėjus teisus – reikia tiesiog daryti, jei jau taip nusprendei. Galbūt bus neskoninga, nepatogu, neekonomiška, gal net – niekam nereikalinga, bet – tavo.

Atsidūrusi namo viduje jaučiausi lyg užėjusi į svetimą svajonę. Mintyse sukosi: kas tai – kodėl tai kažkam gali būti svarbu – kodėl jis darė taip, aš daryčiau visai kitaip – kaip tai nepraktiška, aaaaa! Keista, truputį juokinga. Bet ir žaviuosi tuo žmogumi!

Gal net truputį pavydžiu – gabumų, azarto, užsispyrimo. Ten pat supratau, kad jei kada nors susikursiu svajonę, niekam apie ją nepasakosiu. Nes greičiausiai kitiems ji arba atrodys keista, arba neverta vadintis svajone, arba dar kokia „ne tokia“. Turbūt Timofėjus teisus – reikia tiesiog daryti, jei jau taip nusprendei. Galbūt bus neskoninga, nepatogu, neekonomiška, gal net – niekam nereikalinga, bet – tavo. Ar visi svajotojai yra egoistai? Juk galvos skausmas ką dabar su ta betonine svajone daryti liko paveldėtojams. Palikti nykti, kaip nyksta mūsų visų paliktas prototipas – Tiškevičių rūmai Lentvaryje? Griauti? Saugoti? Gyventi? Ar įmanoma būtų gyventi tokiame name? Jau tampa įprasta visą nekilnojamą turtą, su kuriuo nežinia ką daryti, atiduoti menininkams. O jie jau čia! Tiesa, tik trumpam.

Timofėjaus dvarą apžiūrėti iš vidaus pavyko menininkų dėka. Kuratorių Mildos Dainovskytės ir Lauryno Skeisgielos duetas organizuoja šiuolaikinio meno parodas ir renginius Lentvario stoties patalpose, susitikimų kambaryje „Lokomotif“. Jie suorganizavo ir parodą „Warowland“ Timofėjaus svajonėje. Įvairiose dvaro patalpose eksponuoti kūriniai buvo tikrai įdomūs, jų autoriai jauriai taikėsi prie egzotiškos aplinkos, nors konkuruoti su tokia istorija ir aplinka vargiai įmanoma. Galvoju – natūralu, kad šio dvaro duris atvėrė ir daugybę svečių sukvietė (panašiai ir įsivaizdavo jo statytojas) būtent menininkai. Nes menas ir svajonės turi kažką bendro.

Gal todėl man įdomus menas? Gal, neturėdama savo didžiosios svajonės, taip smalsiai stebiu svetimas, net kažkiek išgyvenu jas. Nes kiekvienas geras meno kūrinys turi kažką bendro su svajone. Abu visiškai nereikalingi išgyvenimui, bet vis tiek labai reikalingi. Niekas tiksliai nežino, kaip jie susikuria, bet akivaizdu, kad abu reikalauja rizikos, azarto, daug darbo siekiant negarantuoto rezultato. Dažnas net naktį pažadintas pasakys, kad svajoti – svarbu. Ir menas – svarbu. Tuo tarpu kiek iš tiesų apie juos galvoja, ir kiek jų įsileidžia į kasdieninį gyvenimą – kitas klausimas. Juo labiau, kad verslo siūlomi meno ir svajonių pakaitalai daug patogesni ir, neslėpsime, pigesni:

Svajonių knygos. Pigiau. Jausmingi meilės romanai. Svajonių moterims – stilingų drabužių parduotuvė Jums mielosios! Svajonių dvaras – erdvi pokylių salė 50 svečių.

Užsisakyk dabar, pirk pigiau, follow your dreams, sako užrašas požeminėje perėjoje vedančioje į prekybos centrą. Gera žinoti, kur ir po kiek sukrautos svajonės. Patarimų, kaip jas įgyvendinti, irgi daugybė: 4 mokslo įrodyti būdai, 7 taisyklės, kurios padės, 6 psichologinės gudrybės, 14 žingsnių. O kaip susikurti tikrą, nepakartojamą ir žavią svajonių svajonę, niekas nemoko. Užsisakyčiau tokį mokymą, dabar.

Taip pat skaitykite

Populiariausi