Nuomonės

2020.09.15 14:51

Rasa Dičpetrienė. Skurdas įkalina vaikystę

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2020.09.15 14:51

Viename Lietuvos mistelyje gyvena mama su devyniais vaikais. Jie glaudžiasi dviejų kambarių skurdžiame bute, kuriame būtinai reikia remonto. Kambariukuose sugrūstos dviaukštės lovos ir vargana spinta. Karantino metu visi devyni vaikai nuolat laiką leido tuose penkiasdešimtyje kvadratinių metrų, kuriuose net rašomojo stalo nebuvo kur pastatyti, tiesa, šeima net ir jam pinigų neturėjo. O vaikai privalėjo mokytis nuotoliniu būdu iš namų...

Kitame Lietuvos kaime vieniša mama, auginanti keturis vaikus, sunkiai susirgo ir dar bent keturis mėnesius negalės dirbti jokių darbų. Kai galėdavo, ji sodindavo medžius, rinkdavo laukuose akmenis, ravėdavo daržus, taip išmaitindavo save ir savo vaikus. Rūpestinga mama džiaugėsi, kad rinkdama akmenis sugebėjo susitaupyti pinigų gimtadienio picai – vaikai taip norėjo šventinę dieną jos paskanauti. Šios šeimos vaikai į mokyklos ekskursiją galėjo vykti tada, kai mama iš aplinkinių miškų ir pakrūmių surinko metalo laužą ir jį pardavė.

Šeima turėjo ir karvę, kurią buvo nusipirkusi išsimokėtinai. Mama sakydavo, kad tol, kol yra karvė, vaikai visada turės ką valgyti. Deja, dėl mamos ligos karvę teko parduoti – nebebuvo kam gyvuliu tinkamai pasirūpinti. Šeimos troboje krosnis tokia vargana ir sena, kad vargiai atlaikys dar vieną žiemą. Reikės griauti ir statyti naują. Vyresnioji šeimos mergaitė išvažiavo mokytis į profesinę mokyklą, gyvens bendrabutyje, tikisi gauti nors menką stipendiją. Sakė, kad kiek gaus stipendijos, iš tiek ir maitinsis, be to, ieškosis darbo, kurį bandys derinti su mokslais.

Dar vienas mūsų – lietuviškas – epizodas. Vienkiemyje gyvenanti šeima vandens neturi jau seniai, jų šulinys tiesiog išdžiūvo, todėl savadarbiu vežimėliu jie jau metų metus geriamą vandenį bidonais vežiojasi iš gerokai nutolusių kaimynų. Mama pasakojo, kad ryte prabudusi pirmiausia pagalvoja, ar užteks vandens vaikų pusryčių arbatai, ar pavyks nusiprausti, ar galės pagaminti pietus. Ir taip kiekvieną rytą jau ne vienerius metus. Tėtis uždarbiauja prie statybų. Mama, nepaisant jos silpnos sveikatos, mielai dirbtų, kad ir pusę dienos, tačiau gyvenant vienkiemyje, labai sunku rasti darbo, o iš mezgimo uždirbti neišeina. Šeima turi karvę, pulką vištų, didžiulį daržą – vaikams maisto visada yra. O du nuostabūs šios šeimos berniukai yra nepaprastai protingi ir gabūs.

Kalbuosi su šiomis mamomis ir nesuvokiu, kaip tokiomis skurdžiomis sąlygomis apskritai galima gyventi, iš kur semtis tokios stiprybės, nepalūžti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Juk neturi vandens, juk griūva namų stogas, juk keturių žmonių šeima turi išgyventi per mėnesį už šimtą penkiasdešimt eurų, juk žinai, kad mėnesį ar du su vaikais valgysi tik kruopas, o jokio darbo kaime aplink – nėra, sveikatos – taip pat ne per daugiausia.

Kartais norisi klykti iš skausmo ir nevilties atsistojus vidury tų nuostabiai žalių Lietuvos laukų ir pievų apsikabinus visus tuos mūsų šalies vienkiemiuose skurde gyvenančius vaikus ir jų šeimas. Psichologai sako, kad vaikystėje užsitęsęs skurdas palieka žymę visam žmogaus gyvenimui. Kodėl vis dar reikia kasti šulinius, lipdyti krosnis, keisti stogus tam, kad padėtume šeimoms išbristi iš nesuvokiamo Lietuvai skurdo? Kodėl vis dar ženkliname Lietuvos vaikus šiuo lemtingu skurdo ženklu?

Populiariausi