Nuomonės

2020.09.14 15:47

Alvydas Nikžentaitis. Kam priklauso Gardinas, Vilnius ir Lvovas? Jerzy Giedroycą (1906–2000) prisimenant

Alvydas Nikžentaitis, istorikas2020.09.14 15:47

Taip suformuluotas klausimas galimai daugeliui iš Jūsų sukėlė nuostabą. Tikriausiai ne vienas Jūsų pagalvojote, kad istorikas bando įžvelgti problemą ten, kur jos nėra. Šiandien atrodytų visiems aišku, kad Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė, o Gardinas ir Lvovas yra šiuolaikinių Baltarusijos ir Ukrainos valstybių sudėtyje.

Bet apie šį klausimą kalbėti verta ir gal ne vien todėl, kad prieš kelias savaites jį suaktualino Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka. Jis ne tik garsiai pareiškė, kad Lenkija kėsinasi nuo Baltarusijos atplėšti Gardiną, tačiau ir pasiuntė karines pajėgas prie Lietuvos ir Lenkijos sienų.

Žinoma, tokie diktatoriaus kaltinimai Lenkijai neturi nė mažiausio pagrindo. Lenkijos politiniai elitai po komunizmo žlugimo ne tik niekados nereiškė teritorinių pretenzijų kaimynams, bet visokeriopai siekė palaikyti Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos suverenitetą.

Tokia yra šiandieninės Lenkijos pozicija. Tačiau nereikia pamiršti, kad dabartyje susiformavusias normas užsienio ir vidaus politikoje lėmė ne taip jau seni praeities įvykiai.

Priminsime, kad, Lenkijoje komunistams užėmus valdžią, visų pirma Londone susiformavo politinis centras emigracijoje. Jam priklausę asmenys siekė ne tik savarankiškos Lenkijos atkūrimo, tačiau matė ją su Vilniumi, Lvovu ir Gardinu. Vienintelis asmuo, emigracijoje drįsęs mesti iššūkį tokiems planams, buvo Paryžiuje leidžiamos „Kultūros“ vyriausiasis redaktorius Jerzy Giedroycas (Jurgis Giedraitis).

Priminsime, kad, Lenkijoje komunistams užėmus valdžią, visų pirma Londone susiformavo politinis centras emigracijoje. Jam priklausę asmenys siekė ne tik savarankiškos Lenkijos atkūrimo, tačiau matė ją su Vilniumi, Lvovu ir Gardinu.

Jerzy Giedroyco suformuluota koncepcija šiandien atrodo labai paprasta ir aiški. Jau 20 a. 5–6 dešimtmetyje jis neabejojo Sovietų Sąjungos žlugimu ir pateikė Lenkijai ir ne vien jai receptą, ką ji turi daryti, kad vėl kaip 1939 metais neprarastų Nepriklausomybės. Visų pirma, daryti viską, kad atsikurtų nepriklausomos ir demokratinės Ukrainos, Lietuvos valstybės. Jo žodžiais, parama šių valstybių Nepriklausomybės siekiams turi tapti neabejotinu Lenkijos užsienio politikos prioritetu.

Prieš daugiau nei 60 metų jis atkreipė dėmesį ir į dar vieną faktorių, be kurio įgyvendinimo draugiški Lenkijos ir jos kaimynų santykiai būtų neįmanomi. Būtent jis buvo pirmasis iš Lenkijos intelektualų ir politinių vizionierių, kurie tiesiai šviesiai suformulavo reikalavimą postkomunistiniams Lenkijos elitams atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų į Gardiną, Vilnių ar Lvovą.

Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant, ne mažiau svarbus ir kitas Jerzy Giedroyco reikalavimas. Tuometinius „Kultūros“ redaktoriaus žodžius išvertus į dabar aktualų kalbėsenos būdą, jį galima laikyti vienu iš konstruktyvios istorijos politikos principų formuluotojų. Viename iš publikuotų tekstų jis ragino tarpusavio santykiuose ir Lenkijos viduje nevartoti „istorinio imperializmo“ terminologijos.

Rašydamas apie tai, jis vėlgi rėmėsi prieškarinės Lenkijos pavyzdžiais, pastebėdamas: „Negalime toliau laikytis tokios nuomonės, kad kiekviena didžiarusiškoji programa yra laikoma imperialistine, o analogiška lenkų veiksmų programa Rytuose tai tik puiki jogailaičių idėja.“ Visos šios ką tik pristatytos jo idėjos dar yra žinomos ULB koncepcijos vardu.

Jis buvo pirmasis iš Lenkijos intelektualų ir politinių vizionierių, kurie tiesiai šviesiai suformulavo reikalavimą postkomunistiniams Lenkijos elitams atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų į Gardiną, Vilnių ar Lvovą.

Jerzy Giedroyco suburti intelektualai emigracijoje labai primena lietuvišką „Santaros-Šviesos“ judėjimą JAV. Pagrindinis šių dviejų grupių panašumas buvo tas, kad jie veikė „veidu į Lietuvą“ ir „veidu į Lenkiją“. Tai leido Jerzy Giedroycui perduoti savo idėjas tiesiogiai. Pagrindiniais jo mokiniais Lenkijoje buvo laikomos tokios asmenybės kaip Bronislavas Geremekas, Jacekas Kuronis ar Adamas Michnikas. Tokių iškilių tarpininkų dėka Paryžiaus „Kultūros“ idėjos virto kūnu: ilgą laiką jos buvo svarbiausia jau postkomunistinės Lenkijos užsienio politikos doktrina.

Šių Jerzy Giedroyco idėjų neužmiršo ir šiuolaikinės Lenkijos užsienio politikos architektai. Tai liudija ir griežtas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atsakas į Baltarusijos diktatoriaus postringavimus apie lenkus, taip ir svajojančius, kaip atplėšti Gardiną nuo Baltarusijos.

Vienas pirmųjų apie Jerzy Giedroyco idėjų svarbą ir dabarčiai Lietuvoje ėmėsi rašyti istorikas Alfredas Bumblauskas. Viename iš tekstų jis ironiškai pasiūlė pastatyti šiam intelektualui paminklą Lukiškių aikštėje, o lietuviams bučiuoti Jerzy Giedroycui ranką už tai, kad jis grąžino Vilnių Lietuvai. Tokioje ironiškoje replikoje yra, deja, ir racionalus grūdas. Jerzy Giedroyco atminimas, nekalbant apie Lenkiją, šiandien yra įamžintas Ukrainoje ir netgi Baltarusijoje, pavadinant jo vardu po vieną iš Kijevo ir Minsko gatvių. Lietuvoje lig šiol nežengtas net toks simbolinis žingsnis.

Galima sakyti, kad Jerzy Giedroycas apie laisvą Lietuvą mąstė ne tik būdamas gyvas, simboliškai į Lietuvą jis sugrįžo ir po mirties. Veliono valia buvo sukurtos trys pomirtinės kaukės. Viena jų liko Paryžiuje, kur gyveno ir dirbo redaktorius, o kitos dvi atkeliavo į Lietuvą, į du svarbiausius Giedraičių giminės lizdus – Varnius (Telšių rajone) ir Videniškes (Molėtų rajone). Videniškėse galimai lygiai prieš 600 metų gimė ir kitas tarptautiniu mastu garsus Giedraičių giminės atstovas Mykolas Giedraitis, jį 2018 metais popiežius paskelbė palaimintuoju.

Vienas pirmųjų apie Jerzy Giedroyco idėjų svarbą ir dabarčiai Lietuvoje ėmėsi rašyti istorikas Alfredas Bumblauskas. Viename iš tekstų jis ironiškai pasiūlė pastatyti šiam intelektualui paminklą Lukiškių aikštėje, o lietuviams bučiuoti Jerzy Giedroycui ranką už tai, kad jis grąžino Vilnių Lietuvai.

Prisiminti šias dvi iškilias asmenybes, padiskutuoti apie jų idėjų svarbą, o pagaliau ir pasvarstyti, kaip elgtis su iškiliųjų Giedraičių palikimu, dabar yra be galo svarbu. Jų idėjos neprarado aktualumo. Molėtų krašto muziejaus, Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo ir Lietuvos istorijos instituto vardu kviečiame Jus į susitikimą š. m. rugsėjo 16 d. 17.00 val. Mažvydo bibliotekoje. Apie šiuos svarbius klausimus kalbėsimės su vyskupu Algirdu Jurevičiumi, Barbara Stankevič, Vytautu Bruveriu, Vyčiu Jurkoniu ir Andžejumi Pukšto.

Primename, kad reikia registruotis iš anksto Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalapyje.

Labai laukiame Jūsų!

Populiariausi