Iki Kalėdų – dar daugiau nei savaitė. Todėl, kadangi per pačias Šv. Kalėdas ir tarpušventyje turėtume stengtis skleisti šventišką nuotaiką, šįkart užsienio spaudos apžvalgoje dar galime mesti žvilgsnį į tai, kas paskutiniu laiku pasaulį baugina.
Ypač kai viename tokiame straipsnyje lyg ir ieškoma atspirties prieš baimę. Prancūzijos sostinės dienraščio „Monde“ sekmadieninis priedas „Telerama“ lapkričio 29 dieną paskelbė pokalbį su filosofu Marcu Creponu, pavadintą „Nereikia leisti baimei mūsų pavergti“.
Jis parašė knygą apie „baimės kultūrą“ ir dabar jam rūpi teroro išpuolių Paryžiuje psichinės pasekmės. Kaip galima pripažinti baimės faktorių, tuo pačiu nepuolant į bendrą nepasitikėjimą visais? Kaip galima reikalauti daugiau saugumo, nepaaukojant fundamentalių teisių?
Anot šio filosofo, „baimė yra teisėta – pasikartojimo traumos akivaizdoje, nes jau pats tas baisus įvykis savyje slepia galimybę, jog jis pasikartos. Baimei nepasiduoti nereiškia, kad jos reikia nejausti, kad jos reikia neišgyventi, bet tai reiškia neleisti jai tapti mūsų savininku, būti mūsų valdove.
Taip, teroro valdžia įsiveržė į mūsų gyvenimus, ji sunaikino mūsų natūralų pasitikėjimą viešojo transporto sistema, viešosiomis erdvėmis, per kurias žengiame, ir žmonėmis, kuriuos beeidami sutinkame. Šito pasitikėjimo naikinimas ir yra pats baisiausias teroristų ginklas.
Bet dabar kiekvienas turime mėginti tą pasitikėjimą atkurti savyje ir kitame. Ši mintis ir slypi posakyje „nepasiduoti baimei“, kuris skamba gal truputį kaip užkalbėjimas, tačiau jame yra ir kažkas gražaus, nes besipriešinančio“, – teigė filosofas Marcas Creponas Paryžiaus savaitraščiui „Telerama“.
Taigi, nepasiduoti baimei ir reiškia blogiui priešintis, nebūti jo sąjungininku – o tai jau ir yra aktyvi žmogaus pozicija.
Dar vienas su teroru – bet ne Prancūzijoje, o Sirijoje bei Irake – susijęs pasisakymas nuskambėjo Čekijos internetiniame laikraštyje „Česka pozice“. Jame žurnalistas Premyslas Houda kalbėjosi su į Prahą atvykusiu iraniečiu rašytoju Mahmudu Doulatabadžiu, kuris „Islamo valstybės“ džihadistus pavadino „mūsų laikų gladiatoriais“.
Jau ir ankstesnieji gladiatoriai, aišku, vergai, „buvo kilę iš įvairiausių kultūrų, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo įvairiausiais dalykais. O dabar į Siriją ir Iraką taip pat atvyksta žmonės iš visų pasaulio kampų – mes aiškiai nežinome, iš kur jie ir kiek jų.
Mes tik žinome, kad jie kovoja – tačiau už ką jie kovoja? Gal jie kovoja tik dėl paties kovojimo, to nežinau. Tik žinau, kad tarp jų nėra nė vieno iraniečio.
Yra tarp jų žmonių iš Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos. Tačiau iš Irano? Apie nė vieną tokį nesu girdėjęs! Tačiau supaprastinimo dėlei klijuojama etiketė – šiuo atveju islamo. Deja.
Man būtų įdomiau sužinoti, kas po šia etikete slepiasi. Bet tai beveik niekam neįdomu. Tačiau yra skirtumas tarp to, ką rodo vėliava, ir to, kas įrašyta širdyje. Aišku tik tai, kad savo vėliavoje jie įrašo islamą“, – apgailestavo pokalbyje svetainei „Česka pozice“ Irano rašytojas Mahmudas Doulatabadis.
Prancūzijos svetainėje „La vie des idees“ (Idėjų gyvenimas) teisės istorikas Francois Saint-Bonnet abejoja dėl „nepaprastosios padėties“ skelbimo naudos kovoje su terorizmu. Nors Prancūzijoje tai laikoma visose krizės situacijose tinkamu priešnuodžiu, vargu ar tai geras sprendimas dabartinio terorizmo atveju.
Anot istoriko, reiktų vengti pagundos didelėmis pastangomis išsikovotus ir išplėtotus moderniosios teisės principus praskiesti ir suminkštinti. „Teisingas kelias būtų sukurti nuo pat pagrindų specifiškai džihadistiniams teroristams taikomą teisės sampratą, kuri nepažeistų nei mūsų baudžiamosios teisės, nei tarptautinės, tai yra, karo, teisės.
Tai reikštų, kad šie džihadistai būtų nustatyti ir įvardyti pagal galimai griežčiausius ir tiksliausius kriterijus taip, kad jiems sugauti nebūtų užmestas per platus tinklas, kuriame įstrigtų nieko bendro su terorizmu neturintys žmonės, kaip tai pasitaikydavo Jungtinėse Amerikos Valstijose per pirmąjį šio šimtmečio dešimtmetį“, – teigė teisės istorikas Francois Saint-Bonnet pokalbyje su svetainės „La vie des idees“ žurnalistu.
