Ši savaitė pažėrė naujienų – nuo Ūkio banko pertvarkymo iki kalbų, kad valdančiajai koalicijai priklausančios Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ svarsto galimybę susijungti į vieną politinį darinį.
Ši savaitė pažėrė naujienų – nuo Ūkio banko pertvarkymo iki kalbų, kad valdančiajai koalicijai priklausančios Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ svarsto galimybę susijungti į vieną politinį darinį.
Ūkio banko bėdos nenustebino, nes jau keleri metai buvo lažinamasi, kuris bankas – „Snoras“ ar Ūkio bankas – pamatys raudoną šviesą savo kelyje. Todėl nelabai sujaudino kelių savivaldybių padūsavimai, kad jų lėšos įšalo. Gal kiek daugiau užuojautos nusipelno žmonės, kuriems dabar vėluoja socialinės išmokos. O ir šiaip iš „Snoro“ istorijos derėjo pasimokyti, kad didesnės nei rinkoje palūkanos signalizuoja ir apie didesnę riziką.
Kaip žmogui man nelabai svarbu, ar susijungs „tvarkiečiai“ su „darbiečiais“, ar ne: nuo to nei sniegas baltesnis, nei žolė žalesnė.
Tik įdomu, kiek lyderių būsimasis darinys turės. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad kurį laiką valdžios skeptras bus Rolando Pakso rankose, o paskui it per bėgimo estafetę jis bus perduotas Viktorui Uspaskichui, ir tai taps nuolatiniu ciklu. O po kokių dvidešimties metų – ir laiko matavimo vienetu. Žmonės, norėdami prisiminti kokį įvykį, sakys: – „Tai įvyko Rolandui Paksui antrą kartą prie didžiosios partijos vairo stojus.“ Vis dėlto smalsu būtų pamatyti, kaip prie vieno stalo sėdės Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Gal ir nesusipyks, juk politika – kompromisų ir interesų derinimo menas.
Kaip Lietuvos piliečiui galimos sąjungos užgimimas kelia daug klausimų. Žiūrint iš šalies atrodo, kad šis projektas yra stumiamas dviejų lyderių ir ne visi abiejų partijų nariai trykšta džiaugsmu perspektyvoje sulaukti didesnės konkurencijos, kad ir partijos viduje dalijantis įtakos sferas. Jei pasitvirtintų kai kurių politologų įžvalgos, kad tai tik „darbiečių“ viršūnės bandymas išvengti teisinės atsakomybės, toks darinys mirtų dar negimęs.
Kita vertus, jei abi galbūt susivienijančios jėgos sutarė dėl principų ir aiškių tikslų, politinėje padangėje atsiras tikrai stipri jėga.
Beje, susijungusios dvi partijos įgytų kiekybinę persvarą centro kairės koalicijoje ir drauge turėtų daugiau atstovų nei šiuo metu joje dominuojantys socialdemokratai.
Žinant Lietuvos politinę kultūrą visada iškyla grėsmė, kad didesnis norės daugiau. Dabartinės Vyriausybės formavimas užtruko ilgiau nei reikėtų, todėl galimas naujas postų pastumdymas sukeltų sąmyšį ir pareikalautų laiko sąnaudų. Prisimenant, kokie energetiniai projektai laukia Vyriausybės sprendimų, kad netrukus imsime vadovauti ES Tarybai, bet koks laiko švaistymas būtų ne į naudą valstybei.
Viktoras Uspaskichas aiškina, kad vienintelė galimo jungimosi priežastis – būtinybė stiprinti centro jėgas, ir tiek. Kiti valdančiosios koalicijos nariai teigia irgi manantys, kad Vyriausybės darbui jungtuvės nesutrukdys. Dažnai sunku patikėti politikų žodžiais, reikia palaukti darbų. Akivaizdu, kad net jei „vestuvės“ bus atšauktos paskutinę sekundę, ir socialdemokratai, ir konservatoriai, ir liberalai bei prezidentės kariauna, jau šiandien turi permąstyti savo strategiją ir taktiką.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
