25-eri metai – ketvirtadalis šimtmečio – pakankamai ilgas laiko tarpas, kad jame išryškėtų įsimintini, komentarų verti poslinkiai. Jis ypač reikšmingas Lietuvai, bet ne tik: daugelis kitų Europos šalių taip pat prieš 25-erius metus pradėjo laisvintis iš vienpartinės komunistų priespaudos.
Tačiau to laisvinimosi pasekmės toli gražu ne vienodos.
Pradėsime nuo savo rytinės kaimynės Baltarusijos, kuri jau nebepriklauso nebeegzistuojančiai Sovietų Sąjungai ir kurios valdžia, nors irgi nebe komunistinė, vis tiek dar diktatūrinė ir vienpartinė.
Baltarusija ypač įdomi tuo, kad joje tarsi užsikonservavęs dar Lenino laikais užsimezgęs tarybinis mentalitetas, kurį dabartinis vadovas Aliaksandras Lukašenska, konservatorius tikrąja etimologine to žodžio prasme, žūtbūt siekia išsaugoti.
Tam priešinasi tokie kaip rašytoja Svetlana Aleksijevič, šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė, kaip tik gruodžio 7-ąją Stokholme išrėžusi kalbą pavadinimu „Mūsų didžiausias kapitalas yra kančia“.
Kaip pranešė Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ korespondentė Sabine Adler, „ne nafta, ne dujos, bet kančios yra tai, ką mes nuolatos išgauname“. Tai sakė Svetlana Aleksijevič Švedijos Akademijai prieš jai įteikiant Nobelio premiją.
Žodeliu „mes“ ji turėjo omenyje buvusios Sovietų Sąjungos žmones, apie kuriuos visos jos penkios knygos ir sukasi.
„Esu ausies žmogus. Kai einu gatve ir pagaunu žodžius, sakinius, šūksnius, visada pagalvoju: kiek daug romanų vis dėlto nugrimzta į laiką be pėdsakų. Tamsoje. Dalies žmonių gyvenimų – tos žodinės dalies – negalėjome išsaugoti literatūroje. Ligi šiol mes jos nevertinome, ja nesistebėjome, jos nebranginome. Tačiau mane ji užgrobė ir pavergė. Man patinka, kaip žmonės šneka. Labai mėgstu atskirą žmogaus balsą. Tai mano didžiausia meilė ir aistra“, – teigė rašytoja.
Ši baltarusė, kurios knygas dauguma jos tautiečių tik dabar paima į rankas, negali šios temos paleisti, negali nustoti kalbėjusi apie buvusios Sovietų Sąjungos žmonių besąlygišką pasirengimą kentėti, net ligi savo pačių mirties.
„Mes buvome išauklėti mylėti vyrą su šautuvu. Jeigu būčiau išaugusi kitoje šalyje, nebūčiau galėjusi šiuo keliu eiti. Blogis nieko nepasigaili, reikia būti nuo jo paskiepytam. O mes ir buvome auginami tarp nusikaltėlių ir jų aukų.
Mūsų didžiausias kapitalas – kančios. Ne nafta ir ne dujos, bet kančios. Tai vienintelis mūsų išgaunamas dalykas. Todėl nuolatos ieškau atsakymo į klausimą: kodėl negalime savo kančių iškeisti į valiutą? Ar jos visos perniek?“
Toliau šias mintis perteikusi vokietė žurnalistė Sabine Adler pasakojo, kad S. Aleksijevič knygas rašo rusų kalba, o tai jos tautiečiams nepatinka. Tačiau ji vis tiek laikosi požiūrio, kad Rusija, Baltarusija ir Ukraina didele dalimi sudaro bendrą erdvę, kurioje visur dar stipriai reiškiasi „raudonasis žmogus“, homo sovieticus.
„Imperijos žlugimas, – sakė rašytoja, – visus paveikė. Kuo tikėti dabar? Po kuria vėliava burtis? O gal reikia išmokti gyventi be didelės idėjos? „Raudonasis“ žmogus atsidūrė prieš šimtus klausimų, kuriuos jis sau kėlė visiškai vienas.“
„Niekada jis nebuvo toks vienišas. Prieš tai pasaulis dar buvo skilęs į dvi dalis: vienoje – tie, kurie sėdėjo, antroje – tie, kurie juos pasodino ir užrakino“, – kalbėjo Svetlana Aleksijevič.
„O šiandien pasaulis irgi dalijasi: tarp slavofilų ir į Vakarus linkusiųjų, tarp išdavikų ir patriotų. Ir dar tarp tų, kurie gali kai ką nusipirkti, ir tų kurie nieko nusipirkti negali. Pastaroji alternatyva, sakyčiau, pats žiauriausias išbandymas po socializmo, nes taip neseniai juk visi dar buvome lygūs. „Raudonajam“ žmogui nepavyko žygis į laisvės imperiją, apie kurią jis savo virtuvėje svajojo. Rusija buvo padalyta be jo, o jis pastatytas prieš nieką. Pažemintą ir apiplėštą, jį paliko agresyvų ir pavojingą“, – darė išvadą rašytoja.
O žurnalistė Sabine Adler paaiškino, kad Svetlana Aleksijevič keliavo per visą kraštą, darė garso įrašus, rinko „privačiojo“, „vidinio“ socializmo istorijas.
„Mane domina vidinė sielos istorija, sielos gyvenimas. Tai, ką didžioji istoriografija paprastai išleidžia, išdidžiai pražiūri. Darbuojuosi ties ignoruojama istorija. Pakankamai dažnai girdėdavau ir dar šiandien girdžiu, jog tai jokia ne literatūra, o tik dokumentacija. Tačiau kas tai yra literatūra? Kas į šį klausimą turi atsakymą? Mūsų gyvenimas šiandien vyksta greičiau nei anksčiau. O turinys sprogdina formą“, – tvirtino rašytoja.
„Drįstu sakyti, kad pražiopsojome progą, kurią gavome tuoj po 1990-ųjų. Dabar vėl siaučia stiprybės manija. Rusai kovoja prieš ukrainiečius, prieš brolius. Rusiški lėktuvai bombarduoja Siriją. Buvo vilties laikas, kurį pakeitė baimės laikas, koks buvo ir daug anksčiau, dabar jis grįžta tarsi padėvėtas“, – baigė savo pokalbį su Vokietijos radijo žurnaliste rašytoja baltarusė Svetlana Aleksijevič.
Tiek apie rytinius kaimynus, o dabar žvilgsnis į pietinius. Atsiverčiame Budapešto laikraštį „Nepszabadsag“. Jame buvęs Čekijos prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, Slovakijoje gyvenantis vengrų rašytojas ir psichiatras Peteris Hunčikas meta lyginamąjį žvilgsnį į Višegrado šalis 25-erius metus po aksominės revoliucijos.
Jis lygina Višegrado šalis – Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Lenkiją – su Vakarų Europos valstybėmis.
Anot jo, „Višegrado šalių vertybinė orientacija pastaruoju metu stipriai pasikeitė. Joje nebeliko vietos aukštesniems jausmams ir sudėtingiems žmogiškiems santykiams. Jų filosofijos esmę galima užgriebti vienu sakiniu: duokite mums pinigų ir palikite mus ramybėje. Europos žmogus mėgsta susidariusią padėtį aptarti. Jei jam kyla problemų, jis pagalvoja ir imasi diskusijų bei derybų. Visai kaip Hamletas. O mes Rytuose derybas laikome pažeminimu. Kompromisų nesiekiame, norime visada tik laimėti. Rytų Europos pavyzdys – ne Hamletas, o stipruolis Fortinbrasas. Būtų laikas tai permąstyti“, – teigė Vengrijos dienraštyje „Nepszabadsag“ psichiatras ir rašytojas Peteris Hunčikas.
