Nuomonės

2020.08.12 11:17

Darius Indrišionis. Jus pakars

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2020.08.12 11:17

Šio teksto – kurio vien pavadinimas skamba it grasinimas – Jūs niekada neperskaitysite. Ir ne vien dėl kalbos barjero – tiesiog Jums, ilgamečiam diktatoriui, kuris savo dešimtmilijoninėje valstybėje tvarkėsi, tarytum su partine valdžia periodiškai sugeriantys kolūkių pirmininkai tvarkydavosi savo kolchozuose, šiomis dienomis nėra kada domėtis, ką apie Jus galvoja niekam nežinomi naftos ir dujų čiaupais nedisponuojantys kaimyninės (ir, savaime aišku, amerikosams parsidavusios, taigi, priešiškos) Lietuvos gyventojai. 

Galiu tikėtis nebent to, kad užsienio valstybių (taigi, priešiškų) žiniasklaidos liustraciją atliekantis KGB darbuotojas kokioje nors periodinėje pažymoje paminės ir manąjį tekstą, o taipgi keleriems metams prarasiu įstabią galimybę aplankyti Minską ir Gardiną beigi apsismalyžiauti pigiais (ir gan skaniais) saldumynais ar paslapčia bičiuliams parvežti bloką cigarečių „Jin Ling“ – tokių, kokių pas mus seniai nebėra. Tokių, kokias savo gan skurdžioje paauglystėje rūkydavome taip pat – paslapčia.

Kodėl „keleriems metams“? – galėtumėte gudriai šyptelėjęs paklausti. Todėl, kad Jus pakars – ir po kelerių metų Baltarusija nebebus Jūsų Baltarusija – ji bus tiesiog Baltarusija. Laisva ir demokratiška. Atvira Europai – Vakarų Europai. Taip, bus nelengva. Bus visko: žingsnių atgal, pigaus populizmo, apmaudžios korupcijos ir žlugdančio nepotizmo. Tačiau kryptis bus ta – teisinga kryptis.

Koks nors ūsuotas karybos ekspertas galėtų ciniškai atmesti šį naivų mano tikėjimą šviesesne ir demokratine kaimyninės šalies ateitimi. Galėtų pasakyti, jog baltarusiai – ramūs žmonės, ir jie nepadarys savo Maidano. Galėtų pridėti, jog diktatorius – Jūs – yra vienintelis visos valstybės išlikimo garantas. Toks, be kurio Baltarusijos Respublika nedelsiant taptų Minsko gubernija Rusijos imperijos sudėtyje.

Prastas garantas, silpnas. Ar žiūrėdami į tai, kas pastarosiomis naktimis vyksta Baltarusijos miestų – ypač norisi pabrėžti tą daugiskaitą, miestų – centruose, galėtume tikėtis, kad Jūs – savos valstybės aukščiausiasis Ginkluotųjų Pajėgų vadas – galėtumėte mobilizuoti savo tautą karui? Gynybiniam karui, karui už savos nepriklausomybės išlaikymą? Ar gali kas nors tikėtis, jog ramus ir inteligentiškas baltarusis, privestas iki to, kad sviestų Molotovo kokteilį į jo bičiulius daužantį OMONininką, norėtų būti mobilizuojamas Jūsų? Mirtų už Jus?

Nenorėčiau, kad Jus pakartų – nuoširdžiai. Nenorėčiau, kad įsiutę, kampan įsprausti dori ir laisvės tenorintys žmonės – mums, lietuviams, itin giminingi žmonės – taptų minia, taptų žvėrimis. Susiteptų rankas Jus iš inercijos vis dar ginančių OMONininkų ar Jūsų paties krauju. Nes kiekvieno žmogaus gyvybė yra vertinga – nors Jūs pats su tuo nesutiktumėte: taip, kaip anksčiau „mįslingai pradingdavo“ Jūsų oponentai, taip, kaip, periodiškai nesuteikdamas malonės, pasmerkdavote kokį žmogžudį mirčiai. Ar pagalvojote kada nors, kad šalyje, kurioje tebevykdoma mirties bausmė, tai gali nutikti ir Jums?

Prieš Jus – istorinis šansas, kuriuo greičiausiai nepasinaudosite. Prieš Jus – galimybė savose rankose vis dar turimą „administracinį resursą“ (kurio tiksliausias simbolis – guminė OMONininko lazda) nukreipti ne taikiems žmonėms luošinti, o naujai, laisvai ir demokratiškai Baltarusijai kurti. Taip, išties – aš naiviai tikiu, kad tas, kuris buvo ilgametis diktatorius, galėtų savanoriškai atsisakyti valdžios ir tapti demokratinių procesų bei esminių reformų globėju. Pasirinkti būti nebe diktatoriumi, o patriarchu – dvasiniu ir moraliniu savo šalies lyderiu.

Todėl, kad Jus pakars – ir po kelerių metų Baltarusija nebebus Jūsų Baltarusija – ji bus tiesiog Baltarusija. Laisva ir demokratiška. Atvira Europai – Vakarų Europai.

Dabar įsivaizduoju iš juoko (ar įsiūčio) springstantį cinišką karybos ekspertą. „Taip niekada neatsitiks“, – kvatotų pastarasis, perskaitęs naivius mano žodžius. Galbūt. Tačiau taip galėtų atsitikti. Galbūt ne šiame gyvenime ir ne šioje valstybėje. Galbūt teoriškai. Ir visgi – naiviai tikiu, jog pasaulio istorijoje kada nors atsivers toks nuostabus ir neįtikėtinas puslapis, kai buvęs tironas savanoriškai ryžtasi tapti tikrų tikriausiu demokratijos globėju. Ne „liaudies demokratijos“, ne. Tikru. Ir svajoju, jog šis istorijos fenomenas įvyktų šių dienų Baltarusijoje.

Mes irgi kadaise turėjome diktatorių. Tarpukariu. Nelyginu Jūsų su Smetona – judu pernelyg skirtingi ir kilme, ir išsilavinimu, ir pažiūromis. Palyginti judu būtų įžeidimas Smetonai. Nepaisant to, jis irgi buvo diktatorius – galbūt švelnus, galbūt europietiškas, bet diktatorius. Ironiška tai, kad jam istorija buvo savotiškai gailestinga – nuverstas ne savos tautos, o kerzinių raudonarmiečių batų, Smetona liko vienu svarbiausių mūsų modernios valstybės kūrėjų. Ar toks būtų likęs, jei Lietuva nebūtų okupuota, – nemanau.

Kalbant apie Smetoną, neretai minima jo mintis, esą Lietuva dar nėra pribrendusi demokratijai ir kol kas reikia tvirtos rankos – „autoritetinio valdymo“, – vedančio tautą ir valstybę teisinga kryptimi. Esą kada nors – kai visuomenė bus pakankamai brandi – Vadas pats pasitrauksiąs ir užleisiąs kelią demokratijai. Tebūnie tai tuščias kalbėjimas ar paikos mintys – o Jūs ar turite bent tokių minčių?

Istorija suteikia Jums galimybę ne tik turėti tokių minčių, bet ir jas įgyvendinti. Ar eisite šiuo keliu? Nemanau – gal esu ir naivus, bet ne tiek. Tačiau visgi – kažkur viduje – yra tikėjimas, kad Jūs – protingas žmogus, kuris vienaip ar kitaip sugebėjo paimti į savo rankas valdžią. Išlaikyti ją – išlaikyti ilgai, beveik tris dešimtmečius. Tai neblogas rezultatas, tačiau turėtumėte suprasti, kad tai, kas vyksta dabar vis dar Jūsų Baltarusijos miestuose – Jūsų pabaigos pradžia.

Agonija gali užtrukti. Galbūt Jus nuvers ne šiandien, ne rytoj ir ne šią savaitę. Galbūt net ne šiemet. Galbūt išliksite – pasirėmęs ant guminių OMONo lazdų – Prezidentu net visą kadenciją. Maža to, gal kandidatuosite ir kitai – kartais agonijos trunka ilgai.

Tačiau tai, kas nutiko pastarosiomis dienomis – itin ženklu: Jūsų valstybės piliečiai nebenori, kad būtumėte jų diktatorius. Auga vis didesnė kritinė masė žmonių, nebegalinčių pakęsti Jūsų retrogradinio valdymo. Auga nebe aritmetine progresija. Čia nebe grupelės Minsko studentų plikomis rankomis. Čia – jau įvairių Baltarusijos miestų žmonės. Ir rankos jau nebe visada tuščios.

Jūs – vis dar galingas. Neabejotinai Jūs – tas, kuris vis dar kontroliuoja situaciją šalyje. Bet tai jau nebeilgam. Jūsų sostas dreba, Jūsų opričnikų skydai skyla. Laikas pradeda tiksėti nebe Jūsų naudai. Jeigu Jūs – ne tik vis dar galingas, bet ir protingas – susimąstykite apie vienintelį kelią, kurį pasirinkdamas galėtumėte vadintis modernios baltarusių tautos kūrėju. Diktatoriumi, kuris atsisakė valdžios ir liko gerbiamas savo tautos – daugiau ar mažiau.

Nežinau, ar skersgatvyje, ar prie degalinės, kalėjimo kieme ar niekam nežinomame pusrūsyje. Nežinau, ar šį rudenį, nežinau, ar šiais metais, nežinau, ar šią kadenciją. Žinau tik viena – Jūs dar galite tai pakeisti, viskas Jūsų rankose. Nes kitu atveju Jus pakars.

Jūs tapote savo rankomis sukurtos valstybės svetimkūniu. Rakštimi, kurią anksčiau ar vėliau išspjaus lauk.

Nebūtinai tiesiogine, fizine prasme. Galbūt Jūs pabėgsite į kokį nors saugų prieglobstį užsienyje, kur slėpsitės iki savo dienų galo. Esmė – ne pats pakorimo momentas. Esmė ta, kad atsidursite istorijos šiukšlyne, ir Jus atsimins ne kaip žmogų, vienaip ar kitaip prisidėjusį prie modernios Baltarusijos kūrimo, o kaip gėdingai nuverstą diktatorių.

Galbūt aš labai naivus. Galbūt aš per menkai suprantu valdžios ir autoriteto – iš esmės beribės valdžios ir begalinio autoriteto – esmę. Tačiau suprantu viena – Jūs tapote savo rankomis sukurtos valstybės svetimkūniu. Rakštimi, kurią anksčiau ar vėliau išspjaus lauk. Ar Jūs – šis svetimkūniu tapęs valdovas – išeisite garbingai ar sukėlęs kruviną pilietinį karą – priklauso tik nuo Jūsų.

Viskas Jūsų rankose. Laiko dar yra. Koks liksite savo tautos ir pasaulio istorijoje – priklauso nuo tolesnių Jūsų veiksmų. Ir nors šio laiško niekada neperskaitysite – palinkėsiu. Ne Jums – Jūsų tautai, kuri mums, lietuviams, yra itin brangi ir gimininga – nors galbūt ne visada tai įsisąmoniname.

Stiprybės ir kuo mažiau kraujo.

Taip pat skaitykite

Populiariausi