Nuomonės

2020.08.11 11:39

Norbertas Černiauskas. Unikalus nesusikalbėjimo ir ambicijų paveldas

Norbertas Černiauskas, istorikas2020.08.11 11:39

Ką daryti, kad Lietuvoje būtų puoselėjamas kultūrinis ir istorinis palikimas, unikali gamta? Pajuokaukime, juk atsakymas itin paprastas.

Reikia tik paskelbti, kad vietovėje x planuojama statyti karvių ar paukščių fermą, vėjo jėgaines, atliekų sandėlį, o blogiausiu atveju, kad projektuojamas oro uostas arba koks nors karinis poligonas.

Paprastai valstybinio ar privataus kapitalo investuotojui pranešus apie panašius investicinius planus x vietovės bendruomenė sukrunta ir kaip iš gausybės rago papila argumentus prieš: apie jų gyvenamosios aplinkos unikalų kultūrinį palikimą ir gamtinę aplinką, apie šimtametes sengires ir analogų neturintį kraštovaizdį, skaidriausius upelius, tūkstantmečius žmonių paliktus kultūrinius pėdsakus.

O jei pranešama, kad investicijas planuoja kokie nors danai, švedai ar vokiečiai – atskiros vietovės unikalumas dramatiškai dar labiau išauga, jis tampa kone pasauliniu. Kita pusė neretai mėgina tokius argumentus atremti sakydama, kad kol nebuvo paskelbti konkretūs projektai x vietovėje niekas apie jokius unikalumus nėra net kalbėjęs, viskas ten apšiurę, o derinant reikiamus dokumentus – niekas jokių priekabių neišsakęs. Ir apskritai, kokios bėdos, juk investitoriai neša pinigus.

Nesusikalbėjimai galiausiai pasibaigia rėksmingais abipusiais kaltinamais, parašų rankiojimu ar net teisminiais procesais. Niekam iki galo neberūpi, ar konkreti investicija yra apgalvota, ar ne, kiek ji naudinga tai pačiai bendruomenei ir kiek visai valstybei, kiek kultūrinė ir gamtinė aplinka x vietovėje išties yra unikali, ir kiek realios žalos jai gali būti padaryta.

Blogiausia, kad tokiuose konfliktuose lieka tik ambicijos, o laimi kraštutinumai: visas verslas tampa gobšus ir niokojantis, o visos bendruomenės kvailomis užsispyrėlėmis.

Be to, į tokius procesus dažnai įsitraukia ne šaltapročiai derybininkai, o karštakošiai, tokiais konfliktais mintantys politikai ar visa ko sergėtojai. Galiausiai, nuostoliai būna abipusiai: nyksta pasitikėjimas verslu ir bendruomenių sąmoningumu, veltui švaistomi pinigai, regionai lieka be itin reikalingų investicijų. Tačiau bene labiausiai nukenčia jau ne kartą čia minėta tikra ar tariama gamtinė bei kultūrinė įvairovė.

Konfliktuose ji tampa svarbia ne pati savaime, kaip ilgą laiką puoselėta, apmąstyta ir išjausta vertybė, o tik kaip tam tikras greituoju būdu pasitelktas argumentas, kurį reikia arba sureikšminti, arba atvirkščiai, nureikšminti.

Procesuose paaiškėja, kad apie šią vertybę išties nelabai galvoja nei vieni, nei kiti. Po tokių nesusikalbėjimų platesnei visuomenei unikalesnės gamtinės ar kultūrinės vietos ima asocijuotis tik su potencialaus konflikto scenarijais ar biurokratinėmis naštomis.

Tad ne juokais grįžkime prie jau užduoto klausimo, ką gi daryti, kad Lietuvoje būtų vertinama kultūrinė bei gamtinė aplinka? Akivaizdu, kad šie dalykai neturėtų tapti nei paskutinę minutę pagriebtu bendruomeniniu įrankiu aklai gynybai, nei beverte biurokratine našta ūkinei iniciatyvai. Tai turėtų tapti integralia gyvenimo ir verslo dalimi.

Kol to nėra, paskutinės minutės unikalumai greitai tampa nebesvarbūs, o reikiamos investicijos nukeliauja kitur. Lieka tik unikalus nesusikalbėjimo ir ambicijų paveldas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.