Nuomonės

2020.08.08 09:00

Mykolas Drunga. Apie žurnalistinį objektyvumą (2)

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2020.08.08 09:00

Ką daryti, kai atsakingas pareigūnas rimtam laikraščiui pateikia autorinį komentarą, kuris neatitinka laikraščio redaktorių linijos? Atmesti jį ar išspausdinti?

Tokioje situacijoje neseniai atsidūrė dienraštis „New York Times“, kai jam komentarą pasiūlė Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą palaikantis respublikonas senatorius Tomas Cottonas. Laikraštis jį išspausdino, bet paskui dėl to gailėjosi ir už straipsnio publikavimą atsiprašė.

O savo komentare apie po juodaodžio George`o Floydo nužudymo kilusius protestus, kai kur išvirtusius į atvirą chuliganizmą, senatorius T. Cottonas ragino „įvesti karius“, nes „valstybė privalo atkurti tvarką ir kariuomenė tam pasirengusi“. Kam pasirengusi? Ogi tam, kad „triuškinamos galios demonstravimu“ numalšintų dabar Amerikos miestuose siaučiančius „maištininkus“.

Tokio straipsnio publikavimas sukėlė daugelio minėto laikraščio nuomonių skyriaus žurnalistų „retai pasitaikantį atvirą pasipiktinimą“. Žurnalistų organizacija „News Guild of New York“ sukritikavo tai, ką ji pavadino „neatsakingu pasirinkimu“ – T. Cottono komentarą ne atmesti, bet išspausdinti, nes „to straipsnio trūkstamas kontekstas, nepakankamas tinkamumo tikrinimas iš vyriausiųjų redaktorių pusės, dezinformacijos skleidimas ir tai, kad šaukiamasi griebtis ginklo kaip tik tokiu metu – visa tai pakerta mūsų kasdien atliekamą darbą“, – skundėsi žurnalistai.

Kai kas čia įžvelgė gilesnę, tai yra paties žurnalistinio objektyvumo krizę. Kaip rašė buvęs dienraščio „Washington Post“ reporteris Wesley Lowery`is, 2016 m. Pulitzerio prizo laimėtojas: „mes turime iš esmės peržiūrėti savo profesijos normas. Senojo požiūrio reikia atsisakyti. Mums reikia perkurti savo verslą į tokį, kuris remtųsi moraliniu aiškumu“.

Smulkiau savo požiūrį jis išaiškino straipsnyje, kurį pats parašė „New York Times`ui“: „jau keletą metų buvau tarp tų žurnalistų, kurie siūlė mūsų profesijai atsisakyti objektyvumo kaip siekiamo žurnalistikos tikslo ir vietoje jo susitelkti į buvimą tiesingiems ir į kuo nešališkesnį tiesos sakymą, atsižvelgiant į duotąjį kontekstą ir prieinamus faktus“.

Tačiau man neaišku, kuo susitelkimas „į buvimą tiesingiems ir į kuo nešališkesnį tiesos sakymą, atsižvelgiant į duotąjį kontekstą ir prieinamus faktus“, – kuo visa tai skiriasi nuo objektyvumo siekiamybės? Kodėl negalima kartu siekti ir moralinio aiškumo, ir žurnalistinio objektyvumo?

Kaip 1896 m. sakė Adolphas Ochsas, perimdamas minėto Niujorko laikraščio leidėjo pareigas, „mano rimtai siekiamas tikslas bus tai, kad laikraštis „New York Times“ pateiktų žinias, visas žinias, glaustai ir patraukliai, geros visuomenės parlamentui tinkamais žodžiais, ir pateiktų jas anksti ar net anksčiau, nei jas būtų galima sužinoti iš kito patikimo šaltinio.

Aš taip pat sieksiu, kad laikraštis tas žinias pateiktų nešališkai, be baimės ir nedarydamas niekam malonės, neatsižvelgdamas į atstovaujamą ar neatstovaujamą partiją, sektą ar bet kieno interesus, ir sieksiu, kad „New York Times`o“ skiltys taptų visų viešumai svarbių klausimų apsvarstymo forumu ir tuo tikslu skatintų inteligentiškas diskusijas įtaukiant visų atspalvių požiūrius“.

Kaip urbanistikos žurnale „City Journal“ rašė konservatyvus komentatorius Paulas Starobinas, tokios institucijos kaip dienraštis „New York Times“ turėtų „nenutolti nuo savo šaknų“ ir skatinti „žurnalistikos centrinių vertybių atgimimą“.

„Lengva nesuprasti vertybių, kurių žurnalistika turėtų siekti, sudėtingumo“, – rašo Michael`as Luo žurnale „New Yorker“ ir tęsia: „šiandien „objektyvios“ žurnalistikos idėja kritikuojama kaip tam tikras tingus, refleksinis, į stenografiją panašus neutralumas, kur vienos pusės teiginiai nerūpestingai dedami šalia priešingos pusės teiginių be reikiamo abiejų įvertinimo.

Tai ėmė reikštis 20-ojo amžiaus pradžioje kaip reakcija į susirūpinimą, jog paprastas faktų reportavimas gali skaitytojus suklaidinti. 19-o šimtmečio pabaigoje žurnalistika, dar anksčiau pasižymėjusi per daug išpuoštais aprašymais, pirmenybę pradėjo teikti trumpam drūtam faktų pristatymui, pavadintam žurnalistiniu „realizmu““.

Tačiau vėliau, kaip aiškina žurnalistikos istorikas Michael`as Schudsonas, žurnalistai susirūpino, kad šitaip pabrėžiant veiksmingą „faktų“ perteikimą reporteriams atsiranda pavojus būti manipuliuojamiems.

1920 m. Walteris Lippmannas, vienas iš žurnalo „New Republic“ steigėjų, ir Niujorko laikraščio „World“ vienas redaktorių Charles`as Merzas, publikavo visapusišką studiją apie tai, kaip „New York Times`as“ aprašinėjo tris pirmuosius Rusijos revoliucijos metus.

Jiedu nustatė, kad laikraštis per daug pasitikėjo JAV Valstybės departamento, Rusijos ambasados ir kitų pranešimais, ir dėl to publikavo klaidinančius pranešimus milžiniško geopolitinio svarbumo tema.

Lippmanno ir Merzo žodžiais, „apskritai paėmus žinios apie Rusiją buvo ne apie tai, kas iš tikrųjų ten vyko, bet apie tai, ką žurnalistai norėjo, kad ten būtų vykę. Žmonės yra prasti liudytojai, lengvai nuvedami klaidingu keliu, nelemtai valdomi išankstinių savo nusistatymų, stipriai veikiami savo socialinės aplinkos“.

W. Lippmanno siūlomas sprendimas – grįžti prie žurnalistinio objektyvumo: naujai įsivaizduoti žurnalistiką kaip mokslinio pažinimo rūšį, pavaldžią testavimo ir tikrinimo drausmei.

Savo knygoje „Laisvė ir naujienos“ W. Lippmannas argumentuoja, kad geras reportažas turi būti pagrįstas „aukščiausių mokslinių dorybių praktikavimu“; geriausi reporteriai tai ne „slidžios asmenybės, kurios skelbia sensacingas žinias, tai kantrūs ir baimės nekaustomi mokslo žmonės, kurie įdėjo daug pastangų pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra“.

Taigi W. Lippmannui, kuriam buvo lemta tapti įtakingiausiu žurnalistinio objektyvumo šaukliu, tai reiškė „nepriskirti teiginiui daugiau patikimumo, nei jis nusipelno“ ir taip pat „suprasti atskirų faktų kiekybinį svarbumą“.

Nuo savęs pridursiu, kad būti objektyviam neužtenka vien tik registruoti atskirus faktus, reikia pasakyti ir visą teisybę apie tuos faktus, tai yra atskleisti jų kontekstą, sąryšį su kitais faktais ir tai, ką ir kam jie gali reikšti ir būti patogūs ar nepatogūs, svarbūs ar nesvarbūs.

Populiariausi

Rita Miliūtė

Nuomonės

2020.09.25 10:11

Rita Miliūtė. Tas jausmas, kad vyksta idiotiškas spektaklis Jerzy Giedroyc`o ir Sergejaus Dovlatov`o mirčių metinėms bei Atviros prezidentūros laidotuvėms pažymėti