Nuomonės

2020.08.04 14:51

Rasa Dičpetrienė. Apie liūdnas akis ir tikėjimo galią

Rasa Dičpetrienė, Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė2020.08.04 14:51

Pačias liūdniausias vaikų akis matydavau globos namuose. Akis trylikos, penkiolikos, šešiolikos metų paauglių, kurie nebetiki niekuo – nei suaugusiais, nei gyvenimu. Tos akys nebeturi vilties, yra viskam abejingos, užgesusios.

Šie paaugliai jau suprato, kad globos namai – ne vasaros stovykla ir amžina draugų kompanija bei žaidimai, o jų kasdienybė, kuri tikriausiai niekada nepavirs tikrais namais, su savo taisyklėmis, pareigomis, atsakomybėmis ir svarbiausia – su mylinčia šeima.

Tik kartais tų vaikų akys trumpam įsižiebdavo – tada, kai jie laukdavo atvykstant savo „angelo sargo“: krikštatėvio, draugo, globėjo. Žmogaus, kuris nors trumpam, nors savaitgalį, juos apkabins, išgirs, supras, kuriam jie nors tas kelias dienas bus be galo svarbūs, reikalingi. Žmogaus, kuris dovanos tai, ką turi brangiausio – savo laiką ir dėmesį, žmogaus, kuris šiais paaugliais patikės.

Be tėvų globos institucijose užaugusių ir dabar sėkmingai savo gyvenimus kuriančių vaikų patirtis rodo, kad šie paaugliai savo gyvenime turėjo bent vieną žmogų, kuriems jie iš tiesų rūpėjo.

Nebūtinai globėją. Vieni turėjo atsitiktinai sutiktą žmogų, kuris paaugliu pasitikėjo ir kas mėnesį duodavo pinigų studijoms; kiti turėjo kaimyną, pas kurį kartais užsukdavo pasikalbėti ir gaudavo šiltų pietų; treti – mokytoją, kuri „nenurašė“ vaiko dėl jo sunkaus elgesio, o atvirkščiai – atkreipė dėmesį ir įvertino vaiko gabumus, vis pasidomėdavo vaiko jausmais ir išgyvenimais.

Net ir mažas žmogiškumo epizodas šių vaikų gyvenimams, matome, turėjo stebuklingos galios. Į šias patirtis vaikai remdavosi tada, kai jiems būdavo sunkiausia.

Šiuo metu Lietuvoje globos institucijose vis dar auga 1777 vaikai. Vis dar yra paauglių su pačiomis liūdniausiomis, pasauliu netikinčiomis akimis. Jie yra dvylikos, keturiolikos, septyniolikos metų – per dideli, kad Lietuvoje juos kas nors globotų, nes dažniausia Lietuvoje globėjai pageidauja priimti į šeimą vaikus iki dešimties metų. Ir vėl šie, globos įstaigose augantys paaugliai lieka tarsi užribyje, tarsi „kalti“, kad per greit užaugo.

Kiekvienas iš mūsų galime tapti šių niekuo netikinčių vaikų „angelais sargais“. Nesvarbu, kokioje srityje veikiame, susidūrę su šiais liūdnų akių vaikais, patikėkime jais ir ženkime tą mažą žingsnį, kuris vaikų gyvenimui padarys didelį pokytį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi