Nuomonės

2020.08.05 09:51

Sonata Šulcė. Politinių partijų programos – ką jos įsipareigoja kultūrai?

Sonata Šulcė, kultūros istorikė, LRT.lt2020.08.05 09:51

Lenkų režisierius, eruditas Krzysztofas Zanussis knygoje „Imperatyvas: pokalbiai laiškuose“ kiek utopiškai svarsto, kad teisė balsuoti turėtų būti suteikta tik tiems, kurie perskaito politinių partijų programas. Vietoj amžiaus cenzo prie balsadėžių būtų tikrinamas sąmoningas apsisprendimas ir kritinis mąstymas.

Kitaip sakant, ar pilietis supranta bei gali savais žodžiais paaiškinti, už kokią programą balsuoja. Autorius kritikuoja refleksinį, nevalingą balso atidavimą.

Iš tiesų, ar visuomet, prieš atiduodami atstovavimo balsą ir pasitikėjimą, skaitome politinių partijų programas? Kaip ir K. Zanussis, idealistiškai manau, kad dokumentai rašomi tam, kad būtų skaitomi, analizuojami, o piliečių teisė yra reikalauti politikų pagrįsti tai, kas parašyta. Vėliau – prisiimti atsakomybę ir atsiskaityti. Taip veikia demokratija (arba bent turėtų).

Sudėkime akcentus, ką pagrindinės politinės partijos įsipareigoja kultūros srityje. Tebūnie tai veikiau pirminė apžvalga, labiau konstatuojanti ir kelianti klausimus, negu vertinanti. Tikimasi sužadinti diskusijas, kurios būtinos lydint svarbius politinius procesus.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos tinklalapyje, ieškant programos, patenkama į skiltį „Apie mus“, ji nuveda į kitą, kuri vadinasi „Programa“, tačiau čia įkeltos senos rinkimų programos. Akcentuojami atlikti darbai, tačiau nėra brėžiamos naujos gairės, leisiančios rinkėjui sužinoti, ar bus tęsiama tokia pati kultūros politika, ar atsiras nauja kryptis ir uždaviniai.

Programos iki šiol nėra pateikusi ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programą lydi įvadinis, tad veikiausiai reikšmingas sakinys, turintis perteikti programos dvasią: „Mūsų prioritetas visada buvo ir yra vienas ir nekintantis – laisva Lietuvos Valstybė. Esame valstybininkai, todėl atmetame radikalumą ir populizmą. Siūlome tik tai, kas veiksminga oriam kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimui.“ Iš viso nurodomi 7 problemų blokai ir glausti sprendiniai: 1) šlubuojanti demokratija ir chaotiškas viešasis valdymas, 2) galimybių nelygybė ir skirtingos starto pozicijos mūsų vaikams, 3) nesubalansuota sveikatos apsaugos sistema, 4) išsikvėpęs ekonominis modelis, 5) augantis nedarbas, gilėjanti socialinė atskirtis ir demografinė žiema, 6) grėsmės valstybingumui, 7) neatsakinga ir aplinkai žalinga veikla. Kultūra tik epizodiškai minima antrame bloke, kuriame pasižadėta siekti mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir regionų.

Reikia pripažinti, kad ši problema neatliktų namų darbų sąraše velkasi kone dešimtmetį. Dar 2010 m. Europos Komisijos užsakymu, remiantis Struktūrinių fondų panaudojimo praktika, atliktas tyrimas apie kultūros indėlį į vietinę ir regioninę plėtrą. Argumentuota, kaip kultūra didina regionų ir miestų patrauklumą, skatina inovacijas, verslumą, žinių ekonomikos plėtrą, padeda kurti daugiau ir geresnių darbo vietų. 2011 m. kultūros ministro įsakymu patvirtinta Regionų kultūros plėtros 2012–2020 m. programa. Dar daugiau, minėtoje programoje įvardinta priežastis, trukdanti pasiekti rezultatą: „Kultūros įstaigų ir kultūrinę veiklą vykdančių kitų darinių tinklas tankus, materialinė bazė palyginti nemoderni, jos išlaikymui skiriama apie 70 proc. visų kultūrai skiriamų lėšų. Būtina nustatyti kultūros įstaigų tinklo kriterijus, siekiant išvengti dubliavimosi, tiksliau apibrėžti kultūros įstaigų funkcijas, efektyviau naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas.“ Taigi būtų pagrįsta manyti, kad šiemet turėtumėme skinti vaisius ir didžiuotis per 8 metus nuosekliai atliktais darbais, tačiau mažinant kultūrinę atskirtį pernelyg mažai pasistūmėta į priekį. Nėra atliekami nuoseklūs tyrimai, ar kultūrinė atskirtis mažėja, ar kai kuriais atvejais didėja.

Iš tiesų, ar visuomet, prieš atiduodami atstovavimo balsą ir pasitikėjimą, skaitome politinių partijų programas?

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai nedetalizuoja, kokiais veiksmais jie mažintų kultūrinę atskirtį, tačiau prasidėsiančiuose debatuose reikės kelti nepatogų ir nepopuliarų klausimą, ar, mažinant atskirtį ir stiprinant kultūros įstaigų finansavimą regionuose, reikės peržiūrėti kultūros įstaigų tinklą? Panašūs klausimai kyla dėl švietimo įstaigų tinklo finansavimo.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje nurodytas sėkmės kriterijus, leisiantis partijai manyti, kad 2025 m. kultūrinė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų bus sumažinta. Norima, kad gyventojų, aktyviai dalyvaujančių kultūrinėse veiklose, padidėtų nuo 22,5 proc. iki 30 proc. Ar tai pakankamai ambicinga? Veikiausiai ne, o šalies kultūriniam laukui reikia kur kas daugiau negu vien šio, tiesą sakant, ne tiek daug reiškiančio rodiklio pasiekimo. Įprastai šis procentas nustatomas atliekant gyventojų apklausas, bet jeigu asmuo daugiau kartų lankysis bibliotekoje, kultūros centre, muziejuje ar dalyvaus miesto šventėje, veikiausiai nereikš, kad sumažėjo kultūrinė atskirtis.

Daug svarbesni kriterijai – ar miestuose ir regionuose užtikrinama ta pati arba panaši kultūros paslaugų kokybė, o taip pat ar egzistuoja kultūros veiklų įvairovė: operos, įvairaus žanro koncertai, performansai, šiuolaikinis menas, šiuolaikinis šokis bei kitos inovatyvios kultūrinės veiklos. Summa summarum, 38 puslapių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje 9 kartus minimas žodis „kultūra“, bet dažnu atveju tai tiesiog papildantis žodžių junginys kaip „aplinkosaugos kultūra“ ar „prevencinė kultūra“.

Liberalų sąjūdžio programoje išskiriama 15 sričių, kurių viena vadinasi „Gyvybinga kultūra“. Išskleidus paaiškinama: „Lietuvos muziejai, bibliotekos, teatrai, kinas, kūrybinės industrijos turi tapti turiningais ir visiems visuomenės nariams prieinamais gyvybingais traukos centrais. Kultūros įstaigos, aktyviai sąveikaudamos su švietimo sistema, turi būti plačiai išnaudojamos edukaciniais tikslais. Pasisakome už kultūros paveldo saugojimą ir atnaujinimą papildomai pasitelkiant Europos Sąjungos fondus ir pritraukiant privačias investicijas. Pritariame kultūros žmonių tiesioginiam dalyvavimui skirstant kultūrai skiriamas lėšas per Lietuvos kultūros tarybą.“

Nors pirmieji du sakiniai nepasako nieko naujo (tai, kad kultūra turi būti gyvybinga, turininga, susijusi su edukacija, yra savaime suprantama aksioma), toliau randama jau konkretesnė partijos pozicija ir įsipareigojimai. Pirmasis – saugoti ir atnaujinti kultūros paveldą. Nota bene, nurodoma, jog tam reikia skirti Europos Sąjungos arba privačias lėšas (toks pat principas galioja ir dabar, nors privačios iniciatyvos yra veikiau sporadiškos, negu sistemingai valstybės skatinamos). Įdomu tai, kad tokiu būdu išvengiama atsakymo, ar partija pritartų, jeigu daugiau lėšų kultūros paveldui būtų skiriama iš valstybės biudžeto, o ne tik iš ES ar privačių fondų.

Taip pat įdomus siūlymas Lietuvos kultūros taryboje koreguoti dabartinį ekspertinio lėšų skirstymo modelį (šiuo metu patvirtinta 160 įvairių sričių ekspertų, vertinančių paraiškas) ir jas skirstyti tiesiogiai dalyvaujant žmonėms. Ši idėja veikiausiai bus detalizuota tolesniuose debatuose tarp partijų, bet kultūros bendruomenėje tai turėtų sukelti diskusijas, o gal net nuomonių poliarizaciją. Kultūros rėmimo fondo lėšos, skirstomos Kultūros tarybos, bendruomenei yra svarbios, nes jomis finansuojama didelė dalis veiklų. 2020 m. tvirtinant valstybės biudžetą Kultūros rėmimo fondui skirta 20 mln. eurų, bet pandemijos laikotarpiu bendra suma gerokai išaugo.

Lietuvos socialdemokratų partija programoje nurodo 3 principus, kuriais vadovausis kultūros politikoje. Pirmasis principas yra visuomenės įtraukimas, jis aiškinamas taip: „Artimiausiu metu užtikrinsime, kad į kultūros įstaigų valdymą būtų kur kas labiau įtraukta visuomenė. Valstybinių kultūros įstaigų meno taryboje privalės atsirasti visuomenės atstovai.“

Visgi neaišku, ką tuo norima pasakyti: ar Lietuvos kultūros ir meno taryboje, tvirtinamoje ministro įsakymu, atsiras visuomenės atstovų (šiuo metu taryboje 19 narių, kurie yra visuomenės atstovai), ar rašoma apie valstybines kultūros įstaigas, tokias kaip muziejai, archyvai, teatrai, bibliotekos, tačiau įprastai juk jose nėra meno tarybų. Taip pat programoje patikslinama, kad visuomenės įtraukimas reiškia žiniasklaidos rėmimo sistemos reformą.

Antrasis socialdemokratų keliamas principas – „kultūros prieinamumas“, nurodoma, kad „apie 60 % valstybinio kultūros biudžeto lieka sostinėje“, todėl bus sudaromas kultūros žemėlapis, siekiant pamatyti, kaip teigiama, „baltąsias dėmes“. Kultūros paveldo klausimai taip pat programoje minimi, nurodant, kad viena iš problemų yra funkcijų dubliavimas ir institucijų nesusikalbėjimas.

Trečiuoju principu įvardijamas „kultūros sričių lygiateisiškumas“ – socialdemokratai žada atlikti nacionalinių kultūros įstaigų funkcijų analizę ir plėsti tinklą, suteikdami tokioms sritims, kaip šokis, fotografija ir kita, nacionalinės įstaigos statusą.

Kiek panašūs, bet mažiau išsamūs principai dėstomi Lietuvos socialdemokratų darbo partijos programoje. Šioje teigiama, kad „svarbiausias uždavinys yra tai, kad menas ir kultūra būtų prieinami visiems, deramai finansuojami valstybės, o kūrėjai taip pat būtų vertinami, jų darbas gerai apmokamas“. Žinoma, apibendrinimas „deramai finansuojami“ parodė, kad politinės partijos, prireikus balsuoti, žodį „deramai“ interpretuoja skirtingai.

Laisvės partijos programa – didžiausios apimties, todėl 163 puslapiuose kultūros sritis aprašyta gana išsamiai. Nurodoma, kad šios partijos kultūros politikos kryptis – „šiuolaikiška, kokybiška ir visiems prieinama kultūra, o kultūra ir kūrybinės industrijos yra svarbi valstybės ekonomikos dalis, turinti didžiulį pridėtinės ekonominės vertės kūrimo potencialą“. Detalizuojami tikslai: prieinama kultūra; didesnė konkurencija; daugiau pinigų turiniui, mažiau pastatams; reali švietimo sistemos ir kultūros sinergija; platesnės galimybės kultūros įstaigoms savarankiškai uždirbti lėšų; globali kultūra – geriausių šalies kultūros produktų eksportas į užsienį; puoselėjamas paveldas; lanksti šių laikų poreikius atitinkanti kalbos politika.

Darbo partijos programa kultūrai – ji deramai finansuojama ir pasiekiama kiekvienam. Toliau nurodoma, jog partija sieks, kad būtų modernizuojama kultūros institucijų infrastruktūra, valdymas, rems aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą. Vėlgi kartojasi žodis „deramai“, reikalaujantis patikslinimo.

Apibendrinus politinių partijų programas galima sakyti, kad jose dominuoja opios ir jau daugiau negu dešimtmetį nemažai nerimo keliančios problemos: kultūrinė atskirtis tarp miestų ir regionų, per mažas finansavimas kultūrai, paveldo apsauga. Rašantiesiems bet kokias programas patartina skaityti ankstesnius dokumentus, o ypač Valstybės kontrolės ataskaitas, nes institucijos parengtos rekomendacijos veikiausiai yra vienos geriausių gairių. Paskui naudinga peržiūrėti vėluojančius ir raudonai pažymėtus rekomendacijų įgyvendinimo grafikus, o tada politinėms partijoms belieka paskutinis žingsnis – pagaliau įgyvendinti.