Nuomonės

2020.08.01 08:50

Mykolas Drunga. Apie žurnalistinį objektyvumą (I)

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2020.08.01 08:50

„Kas yra objektyvumas ir kaip jis tapo Amerikos spaudos pageidaujamybe?“ – klausia buvęs dienraščio „New York Times“ tiriamasis žurnalistas, dabar žurnalo „Newyorker“ internetinių puslapių redaktorius Michael‘as Luo.

Jis tęsia:

„Šį procesą Antrojo pasaulinio karo metais labiausiai išjudino du žmonės – žurnalų „Time“, „Fortune“ ir „Life“ leidėjas Henry Robinsonas Luce‘as ir jo bičiulis, filosofas, Čikagos universiteto prezidentas (rektorius) Robertas Maynardas Hutchinsas.

Šaliai rengiantis kovai su iš pradžių tik hitleriniu totalitarizmu, jiedu įsivaizdavo filosofinį proveržį, kuris naujai patvirtintų laisvės pagrindus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Stiprėjant nepasitikėjimui žiniasklaida, Luce`as ir Hutchinsas įsitikino, kad visuomenei reikia geriau suprasti geros žiniasklaidos tikslus ir funkcijas.

Stiprėjant nepasitikėjimui žiniasklaida, Luce`‘as ir Hutchinsas įsitikino, kad visuomenei reikia geriau suprasti geros žiniasklaidos tikslus ir funkcijas

1943 m. gruodžio 15-ąją Niujorko universitetų klube pirmą kartą susirinko skirtingų disciplinų akademikų ir politikos kūrėjų grupelė – iš viso trylika amerikiečių ir keturi tarptautiniai patarėjai, kurie kartu sudarė tai, ką Hutchinsas pavadino Spaudos laisvės komisija.

Jos nariai beveik trejus metus vertino amerikiečių žurnalistiką, siekdami atsakyti į tris klausimus: 1. Kokios visuomenės norime?; 2. Kokią visuomenę realiai turime?; 3. Kaip spaudą galime panaudoti tam, jog gautume tai, ko norime?

Dabar Jeilio universiteto leidykla išleido naują knygą pavadinimu „Kritikų aristokratija“. Joje jos autorius, Nevados universiteto žurnalistikos profesorius Stephenas Bates‘as, atkuria Spaudos laisvės komisijos narių svarstymus.

Ši komisija, populiariai vadinama Hutchinso komisijos vardu, susitiko septyniolika kartų, paprastai dvi ar tris denas trunkančiose sesijose, dažniausiai Čikagoje ir Niujorke. Ji apklausinėjo 58 liudytojus, o komisijos štabas atliko dar 225-is papildomus apklausinėjimus.

Beveik kiekvienu klausimu rasti konsensą pasirodė labai sunku. 1946 m. sausio mėnesį, komisijai susirinkus aptarti galutinės ataskaitos projektą, komisijos narys teologas ir etikos specialistas Reinholdas Niebuhras teigė, jog atsidurta prieš „neišsprendžiamą problemą“, kuriai galutinių sprendimų komisija ko gero neras.

Dabar Jeilio universiteto leidykla išleido naują knygą pavadinimu „Kritikų aristokratija“. Joje jos autorius, Nevados universiteto žurnalistikos profesorius Stephenas Bates‘as, atkuria Spaudos laisvės komisijos narių svarstymus

Vis dėlto, „jei turi neišsprendžiamą didelių sudėtingumų problemą ir tuos sudėtingumus gerai nušvieti, tuomet gal ir duosi didelį indėlį“, – vylėsi jis.

Galų gale komisija išleido nedidelį tomelį, pavadintą „Laisva ir atsakinga spauda“, tai vietomis siutinančiai prieštaringas, vietomis labai nepraktiškas traktatas. Bet vis tiek jis tapo žurnalistinio kanono dalimi, nes padarė tai, apie ką Niebuhras buvo svajojęs: būtemt, artikuliavo laisvos ir atsakingos žiniasklaidos įsteigimo ir įtvirtinimo sudėtingumus.

Šiandien tie sudėtingumai tik pagilėję. O vis tiek Hutchinso komisijos darbas lieka vertinimo pagrindu – iš dalies dėl to, kad išdėsto dorybes, kurių žurnalistika gali demokratijoje siekti.

Komisijos ataskaita prasideda sugrįžimu prie pirmųjų principų ir išraiškos laisvės ypatingo statuso pripažinimu. Politinė laisvė yra toji, iš kurios išsirutulioja visos kitos laisvės – būtent politinė laisvė „skatina ir saugoja jas visas“.

„Civilizuota visuomenė gyvena ir kinta vartodama idėjas. Užtat ji ir turi užtikrinti, kad kuo daugiau jos narių idėjų būtų prieinamos ištyrimui.“

Komisijos nuomone, žiniasklaidai tenka penki esminiai uždaviniai: pirma, „parūpinti tiesos atskleidimui įsipareigojusią, visapusišką ir inteligentišką dienos įvykių apžvalgą“; antra, pateikti forumą „visų svarbių požiūrių ir visuomenės interesų“ išdiskutavimui; trečia, pasiūlyti visuomenę ir įvairias jos grupes „tiksliai atspindintį paveikslą“; ketvirta, auklėti publiką apie „idealus, kuriuos bendruomenė turėtų įgyvendinti“, penkta, „padaryti informaciją prieinamą visiems“.

Civilizuota visuomenė gyvena ir kinta vartodama idėjas. Užtat ji ir turi užtikrinti, kad kuo daugiau jos narių idėjų būtų prieinamos ištyrimui

Pasak komisijos, visų šių reikalavimų žiniasklaida neįgyvendina. Iš dalies problema ta, kad žurnalistai, spaudžiami rinkos, verčiami daugiausia dėmesio kreipti į „pirmumą, į tai, kas nauja ir sensacinga“.

Tačiau žinias iškreipia ir žiniasklaidos priemonių savininkų išankstiniai nusistatymai, taip pat visokių interesų grupių spaudimas.

Komisijos ataskaita baigiasi rekomendacijomis, tarp kurių – žiniasklaidos profesionalumo kėlimas, žurnalistų skatinimas vienas kitą laikyti atskaitomingais ir nepriklausomos agentūros, reguliariai pranešančios apie spaudos veiklą, įsteigimas.

„Neatidėliotini ir painūs klausimai, kurie mūsų šaliai iškyla, nauji pavojai, kurie supa mūsų laisvąją visuomenę, naujasis grėsmingumas, lydintis kiekvieną užsienio politikos žingsnį ir ką spauda apie tai paskelbia, – visa tai reiškia, kad demokratijos ir galbūt visos civilizacijos išlaikymas dabar priklauso nuo laisvos ir atsakingos spaudos“, – rašoma ataskaitoje, kuri baigiasi žodžiais: „tokios spaudos mums reikia, jeigu norime pažangos ir taikos“.

Beveik 75-erius metus po traktato „Laisva ir atsakinga spauda“ publikavimo mus šiandien pasitinka panaši ir ko gero dar rimtesnė krizė nei ta, su kuria turėjo dorotis Hutchinso komisija.

Neatidėliotini ir painūs klausimai, kurie mūsų šaliai iškyla, nauji pavojai, kurie supa mūsų laisvąją visuomenę, naujasis grėsmingumas, lydintis kiekvieną užsienio politikos žingsnį ir ką spauda apie tai paskelbia, – visa tai reiškia, kad demokratijos ir galbūt visos civilizacijos išlaikymas dabar priklauso nuo laisvos ir atsakingos spaudos

Pasitikėjimas žiniasklaida pasiekė dugną, šalies politinis susiskaldymas lemia nesutarimus dėl pačių elementariausių faktų, pusteisybės, melagienos, propaganda užtvindė skaitmenines platformas ir užteršė naujienų ekosistemą.

Susitraukia ir pati spauda. Tarp 2004 ir 2019 beveik vienas iš keturių Amerikos laikraščių turėjo užsidaryti.

Dėl viso šito kai kurios pagrindinės žurnalistikos praktikos apsvarstomos iš naujo. Donaldo Trumpo eros radikalizmas su savo populistišku, rases pjudančiu prezidentu ir klaidinimą kaip politinę strategiją priimančia respublikonų partija, privertė iš naujo apsvarstyti „objektyvumą“ kaip žurnalistikos idealą.

Tai taip pat įžiebė debatus klausimu, ar žiniasklaidos įsipareigojimą publikuoti įvairias idėjas reikėtų kažkaip riboti. Bet apie tai kitą kartą. Kol kas tiek iš Michael‘o Luo straipsnio žurnale „Newyorker“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.