Nuomonės

2020.07.31 17:04

Aušra Kaminskaitė. Aukštoji ar aukšto lygio kultūra?

atsakymas Donatui Katkui
Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė, LRT.lt2020.07.31 17:04

Liepos 23-iąją lrt.lt portale pasirodė profesoriaus Donato Katkaus tekstas, kuriame maestro reiškia nepasitenkinimą „popsininkais“, iš įvairių eterių išstūmusiais profesionalią klasikinę muziką. Tokie tekstai itin reikalingi ne tik dėl būtinybės reguliariai priminti visuomenei apie mūsų (ir ne tik) laikais tvyrančią didžiulių žmogiškųjų išteklių reikalaujančio meno ir vartotojiškumo priešpriešą. 

Svarbu, kad kalba žmogus, puikiai žinomas ne tik aukštosios, bet ir populiaresnės kultūros vartotojams.

Tekste minima daugybė temų, tarp jų – būsimos Nacionalinės koncertų salės funkcionalumo klausimas. Daugumą jų verta aptarinėti ilgai ir įvairiais kampais, tačiau norėtųsi susikoncentruoti į vadinamosios aukštosios ir „kitos“ kultūros klausimą.

Taip pat skaitykite

Profesoriaus žodžiai sukėlė nerimą ir šiokį tokį erzelį – visų pirma dėl vieno pirmųjų sakinių, kuriame autorius supriešina „21 a. neišsilavinusį jaunimą“ ir „kultūros žmogų, kuris kultūrą supranta kaip fundamentalų, daugelį tūkstantmečių vykstančio žmogaus įžmoginimo procesą ir artefaktinę atmintį“. Įdomu, kad kliūva tik mažiau kultūros srityje išprusęs jaunimas, tarsi vyresnis amžius automatiškai reikštų geresnį išsilavinimą. Vis dėlto jaunimo formavimesi ne paskutinį vaidmenį atlieka būtent vyresnioji karta, kartais tiesiog neparodanti kitokio pavyzdžio, be to, jaunąją kartą neretai laikanti a priori mulkiais dėl kiekvieno nesutampančio intereso (deja, netrūksta taip pat prieš vyresnius nusistačiusių jaunuolių).

Dar liūdniau, kad tekste maestro gina ne kultūrą iš esmės, bet tai, kas laikoma aukštuoju menu. Iš pateiktų pavyzdžių drįstu daryti išvadas, kad taip apibūdinami išimtinai klasikos ar bent nuo jos atsispiriantys kūriniai. Tie, kurių klausytojai dar nėra „sutrintom ausim“.

Praktikoje stebint pačias įvairiausias meno išraiškas, nesunku suvokti, kad skirtingi stiliai, žanrai, kryptys turi savo kriterijus ir viską vertinti pagal tuos pačius nėra adekvatu. Paprasčiausias pavyzdys: daugybė baroko privalumų minimalizme bus suvokti kaip trūkumai. Todėl norisi svarstyti, ar, pavyzdžiui, Ludwigo van Beethoveno Devintoji simfonija (kurioje skambančią „Odę džiaugsmui“ šiandien dažnas suvokiame kaip klasikos popsą) yra geresnė, rimtesnė, reikalingesnė muzika nei, tarkim, „The Beatles“ daina „Hard Day’s Night“?

Dar liūdniau, kad tekste maestro gina ne kultūrą iš esmės, bet tai, kas laikoma aukštuoju menu. Iš pateiktų pavyzdžių drįstu daryti išvadas, kad taip apibūdinami išimtinai klasikos ar bent nuo jos atsispiriantys kūriniai.

Daugelis atsakytų – žinoma! Tačiau tai – pirmas įspūdis, suvokiant kūrybos ir atlikimo mastų skirtumus. Savuose kontekstuose šių kūrinių gerumas, rimtumas ir reikalingumas gali būti suvokiami netgi lygiavertiškai. Galbūt todėl Oksfordo studentai rašo disertacijas apie pirmąjį „Hard Day’s Night“ akordą, dainos kūrimo aplinkybes bei įtaką. Kitaip sakant, ne patys kvailiausi jaunuoliai mato prasmę analizuoti populiariosios muzikos reiškinius.

Ar aukštoji kultūra savaime yra kokybiška ir vertinga? Norėtųsi idealizuoti ir atsakyti „taip“, nes paprastai jos atstovais laikomi žmonės pradeda ruoštis profesijai dar vaikystėje, praktikai ir darbui skirdami daugybę metų. Deja, niekur neįrodyta, kad ilgametę patirtį turintys profesionalai negali savo darbo atlikti nekokybiškai. Neapeliuoju į jokį konkretų kolektyvą ar atlikėją. Tiesiog norisi, kad prieš teigdami kieno nors pranašumą pasvarstytume, ar kažkas gali būti vertingiau už visa kita vien todėl, kad gali būti priskirta kokiai nors oficialiai labiau vertinamai kategorijai.

Iki šiol prisimenu Adomo Mickevičiaus bibliotekos kiemelyje prieš keletą metų vykusį susitikimą su Austėja ir Gabrieliumi Landsbergiais. Didžiuodamiesi jie pasakojo, kaip aplinkiniai stebisi matydami jų (tada dar nepilnamečių) vaikų gebėjimą tyliai, nesimuistant sėdėti operos ir baleto pastatymuose. Tėvai patikino, kad svarbiausia yra pratinti vaikus nuo mažumės – taip išugdoma stebėjimo, klausymosi kultūra. Nemoku pasakyti, koks pyktis ir liūdesys tuomet apėmė – supratau, kas dažnai kaltas dėl to, kad augantiems vaikams menas tampa prievole ir vieta pasidemonstruoti, o ne mąstyti, atrasti, džiaugtis. Kalta ne aukštoji kultūra, o žmonės, kurie įtikėję pastarosios savaimine verte, bruka ją nuo jų priklausantiems, tačiau galbūt visai kitų poreikių turintiems individams, nepaisydami netoliese vykstančių aukštos kokybės ir jauniems žmonėms kur kas artimesnių bei patrauklesnių renginių, daugybėje kurių (patikinu profesorių) niekas negeria alaus ir nevartoja narkotikų.

Estetinį pasitenkinimą galima laikyti pagrindine meno funkcija. Tik ji neišvengiamai egzistuoja greta kitų – skatinimo kritiškai mąstyti, mokymo susikalbėti skirtingą auklėjimą ir gyvenimo aplinkybes patyrusiems žmonėms, galimybės patenkinti kitame kontekste pavojingai pasireikšti galinčius poreikius. Tam, kad kuo daugiau žmonių vartotų nors kokį meną (o juk visų skoniai su laiku daugiau ar mažiau keičiasi), būtina turėti kuo įvairesnio išsilavinimo žmonėms prieinamų kokybiškų kultūros reiškinių. Todėl ir norisi atskirti aukštosios ir aukšto lygio kultūros sąvokas.

Nors „Kraftwerk“ muzika trikdo mano širdies ritmą, o Frederiko Šopeno noktiurnų klausytis nepaprastai gera, negaliu paneigti ypatingos grupės įtakos pirmojo pasaulio kultūros (plačiąja prasme) raidai, ar tikinti, kad kiekvienas noktiurno atlikimas savaime yra vertingesnis už kokybiškiausią „Kraftwerk“ pasirodymą.

Galiausiai – publicistiniai paties prof. Katkaus tekstai naujienų portaluose yra ypatingai skaitomi būtent dėl populiaraus jų stiliaus. Atviros emocijos, tarpusavyje logiškai nebūtinai susiję temos, abstraktus pasipiktinimas politikais, kategoriškumas, apibendrinimai – visa tai masina skaitytojus. Netgi lyginant du maestro tekstus – „Bekultūrė Lietuva“ ir „Popsas – virš visko“ akivaizdu, kad kur kas skaitomesnis tas, kuriame ryškiau atsiskleidžia aukščiau paminėti bruožai.

Ir tai yra gerai. Nes populiarus stilius ir charizma paveiks dalį nuo meno reiškinių nutolusių žmonių ir paragins juos pasidomėti kūryba, kurią ilgą laiką buvo apleidę, net nepagalvodami, kaip ji galėtų praturtinti jų gyvenimus.

Panašiai kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas“, neabejoju, ne vienam skaitytojui padėjo suvokti, apie kokią ten Luvro „Madoną“ rašė Donatas Katkus.

Taip pat skaitykite