Nuomonės

2020.07.30 10:24

Ką daryti su urbanistinėmis dykromis? Pokalbis su komunikacijos dizainere Egle Vitkute

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, LRT.lt2020.07.30 10:24

Ką daryti, kad mūsų miestai ir miesteliai taptų gyvybingomis ir patogiomis gyventi erdvėmis? Kaip sustiprinti ar net atrasti jų tapatybę? Ką daryti su urbanistinėmis dykromis ir apleistais pastatais, darkančiais miesto audinį?

Italijos Venecijos universitete IUAV urbanistinę regeneraciją ir socialinę inovaciją studijuojančios komunikacijos dizainerės ir projektų koordinatorės Egle Vitkutės nuomone, viskas šioje srityje prasideda nuo ryšių tarp žmonių mezgimo ir pasitikėjimo kūrimo, o itin svarbų vaidmenį čia vaidina profesionalūs bendruomenių koordinatoriai - tarpininkai tarp bendruomenių ir savivaldybės.

– Šiuo metu Italijoje studijuoji urbanistinę regeneraciją ir socialinę inovaciją, ir dalyvauji šios srities projektuose. Gal galėtum trumpai apibūdinti savo studijas ir patį studijų objektą? Kalbama, matyt, apie miestų erdvių atnaujinimą…

– Taip, miesto erdvių atgaivinimas yra vienas iš aspektų į kuriuos gilinamės šiose podiplominėse studijose. Tai, kaip apibrėžiama urbanistinė regeneracija labai priklauso nuo to, kas ir kada ją apibrėžia: vienaip ją nusakytų nekilnojamojo turto brokeris, dar kitaip – urbanistas ar sociologas. Šių studijų kontekstas išsiskiria tuo, kad čia susitinka, studijuoja, bendradarbiauja specialistai iš pačių įvairiausių disciplinų (aš pati į šią sritį atkeliavau iš vizualinės komunikacijos dizaino). O urbanistinę regeneraciją suprantame kaip daugialypę strategiją, kurios tikslas – atgaivinti, suteikti ar sugrąžinti socialines funkcijas ir tapatybę miestų ir miestelių erdvėms, viešam ir privačiam materialiajam paveldui, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo apleistas ar neišvystytas.

– Tapatybės sugrąžinimas Lietuvos miestams ir miesteliams, jų atgaivinimas po sovietmečio ardymo ir dirbtinio konstravimo (tiek materialios aplinkos, tiek ryšių tarp žmonių) yra itin aktualus. Tas pats galioja kalbant ir apie naujuosius miestų gyvenamuosius rajonus. Prie to netrukus grįšime. Visgi įdomu, kokiame etape šiuo metu urbanistinė regeneracija Italijoje? Ar daug darbo? Ar daug ką reikia regeneruoti? Ir kokia valstybės (savivaldybių) politika šiuo klausimu?

– Italijos pusiasalyje apleistų pastatų ir neišvystytų urbanistinių erdvių – daugybė. Labai nedaugelis jų transformavosi į paslaugų sektoriaus erdves, tapo kultūros centrais, muzikos klubais, butais ir t. t. Kitos stovi dykos. Tai lėmė pramonės įmonių žlugimas, sparti ir nekordinuojama urbanizacija, 2008 metų ekonominė bei nekilnojamojo turto krizė ir kt. priežastys.

Situacija ypač rimta pietų Italijoje bei zonose, kurios nutolusios nuo urbanistinių centrų. Pastarosiose ženkliai sumažėjo ir toliau mažėja vietinė populiacija, atsiranda vis daugiau miestelių–vaiduoklių. Didžiuosiuose miestuose irgi išryškėjo mažėjančios gyvenimo kokybės problema: čia didelis gyventojų tankumas, užstatymas tirštas, infrastruktūra stekenama. Tad darbo tikrai daug.

O urbanistinės regeneracijos, kaip politikos, situacija šalyje netolygi: išryškėjo miestai – avanpostai – Milanas, Turinas, Bolonija bei Florencija. Juose ši politika įtraukta į miesto vystymo planus ir jie tapo socialinės inovacijos laboratorijomis. Nenuostabu, kad visi šie avanpostai – šiaurinėje šalies dalyje, kuri ekonomiškai labiausiai pažengusi Italijos dalis.

Kol ši politika pasieks atokesnius miestus ir miestelius, praeis nemažai laiko. Tačiau akivaizdu, jog tokio pobūdžio iniciatyvos pamažu plinta po visą šalį. Vienas iš ženklų, bylojančių apie tokią tendenciją, tai ką tik įsikūrusi asociacija, šalies mastu vienijanti organizacijas, kurios dirba atjaunintose kultūrinėse erdvėse. Vienas iš jos tikslų – aktyvuoti diskusiją apie nacionalinės urbanistinės regeneracijos politikos būtinybę.

– Kaip funkcionuoja urbanistinės regeneracijos schema Italijoje? Galėtum pateikti kokį nors konkretų urbanistinio regeneravimo pavyzdį ir tokio proceso algoritmą?

Viena schema arba algoritmas neegzistuoja, nes urbanistinės regeneracijos procesai labai priklauso nuo vietos konteksto. Tačiau labai dažnai šie procesai užsisuka nuo vadinamųjų community hub (bendruomeninių erdvių) sukūrimo, kuriose persipina socialinė, kultūrinė ir net komercinė vietos bendruomenių veikla. Bendrai siekiama padėti bendruomenėms išgryninti konkretaus objekto, erdvės, rajono viziją bei pagelbėti mezgant dialogą su viešuoju ir privačiuoju sektoriumi.

Išskirčiau tris skirtingos kilmės scenarijus: pirmasis, iš apačios į viršų, sietinas su Italijos centri sociali (socialinių centrų) tradicija, susiformavusia septyniasdešimtaisiais, kuomet apleisti pastatai miestuose kairiųjų kontrakultūros jaunimo grupių buvo užimami neteisėtai ir neretai tapdavo alternatyvios muzikos, kultūros ir meno centrais. Panašiu principu Neapolyje gimė kultūrinė erdvė Ex-Asilo Filangieri. Tačiau laikui bėgant bendruomenė, atsakinga už jos kultūrinę ir socialinę veiklą, pradėjo bendradarbiauti su Neapolio savivaldybe, kad užtikrintų savo egzistavimo tęstinumą, paslaugų kokybę ir viešumą.

Antrasis scenarijus: iš vidaus į išorę. Vienas iš ryškesnių tokios scenarijaus pavyzdžių – Bolonija. Šio miesto savivaldybė, bendradarbiaudama su Bolonijos universitetu, įkūrė hibridinę instituciją – Fondazione Innovazione Urbana (Urbanistinės inovacijos fondas), kuri miesto rajonams paskyrė bendruomenių koordinatorius. Pastarieji bendradarbiaudami su vietos nevyriausybinėmis organizacijomis didina rajono gyventojų įsitraukimą ir miesto planavimą pagal jų poreikius ir bendro gerbūvio kūrimą.

Trečiasis – privati iniciatyva: privatus fondas Fondazione Unipolis nuo 2013 m. skelbia konkursą culturability, kurio dėka visoje Italijoje įsikūrė ne viena kultūrinė erdvė būtent urbanistinės regeneracijos ir socialinės inovacijos procese.

O tarp jų šių polių – daugybė kitų variacijų tiesiogiai siejamų su konkrečia vieta ir politine situacija joje. Tačiau beveik visų joms būdinga ieškoti dialogo su savivaldybėmis bei atrasti savo hibridinį socialinio biznio modelį, kuris šioms iniciatyvoms padėtų išsilaikyti.

Kalbant apie konkrečius pavyzdžius, išskirčiau bendruomenės centrą Le Serre dei Giardini Margherita Bolonijoje. Jį, laimėjusi savivaldybės konkursą, 2013 metais įkūrė organizacija Kilowatt. Centras pradėjo veikti buvusiame savivaldybės šiltnamyje, kuriame prieš dešimt metų buvo auginami augalai Bolonijos viešosioms erdvėms. Dabar šioje vietoje unikaliai persipina gamta ir kultūra.

Šiame bendruomenės centre vyksta edukacinė, bendruomenių aktyvavimo, miesto ūkininkavimo veikla, teikiamos konsultavimo paslaugos urbanistinės regeneracijos ir socialinės inovacijoms bei tvarumo temomis. Taip pat veikia restoranas, vaikų darželis ir komunikacijos dizaino studija ir kt. Miestas įgijo visomis prasmėmis turtingą erdvę.

– Bendruomenių vadybininkų idėja – labai įdomi. Esu įsitikinęs, kad daug gerų sumanymų Lietuvoje neįvyksta dėl to, kad trūksta kaip tik tokios jungties... Lietuvoje apleistų ir neišvystytų urbanistinių erdvių taip pat daugybė. Sovietmečiu Lietuvoje buvo pristatyta daugybė objektų, kurie, sovietinei sistemai suirus, buvo apleisti. Susiformavo daug erdvių – urbanistinių dykrų – savotiškų nebūties teritorijų. O ir dalis Lietuvos miestų gyvenamųjų rajonų ir miestelių viešųjų erdvių ir bendruomenių yra apmirusios. Kaip, Tavo akimis, pakeisti padėtį, nuo ko pradėti?

– Visų pirma būtų svarbu įsisąmoninti, jog šie procesai yra ilgi, sudėtingi ir, kaip minėjau, liečia darbą tiek su fizine, tiek su socialine vietos infrastruktūra. Nesinori absoliutinti, tačiau esu pastebėjusi, jog dažnai mūsų miestų gyvenamieji rajonai ar miesteliai yra tokioje inercijoje, gal net depresijoje, kad greičiausiai tektų ilgokai laukti, kol jose spontaniškai susiburs bendruomenė ir puls „gaivinti“ viešąsias rajono ar miestelio viešąsias erdves.

Šiais atvejais, manau, kad galėtų būti veiksmingas postūmis „iš išorės“ – jeigu būtų suformuota tarpdisciplininė komanda (kad ir nedidelė), kuri, kiek įmanoma, bendradarbiaudama su savivaldybe, tikslingai siektų miesto gyventojų aktyvinimo bei pasitikėjimo atkūrimo.

Pradėti reikėtų nuo tyrimo, kuo ir kaip gyvena miestelis ar miesto rajonas, užmegzti ryšį su jau aktyviais ir atvirais gyventojais (esu tikra, kad daugiau ar mažiau tokių yra visur). Tuomet, bendradarbiaujant su jais pradėti nuo erdvių „sušildymo“: nesudėtingų, lengvo kalibro intervencijų, viešojo meno instaliacijų, akcijų arba vadinamojo taktinio urbanizmo intervencijų, kurios padėtų kitaip pažvelgti į miestelio viešąsias erdves, atskleistų jų potencialą, sužadintų platesnės publikos susidomėjimą savo gyvenamąja aplinka. Kitaip tariant, atverti „klausymo“ erdvę, kurioje žmonės pajustų kad jų nuomonė ir jausena – svarbi ir kad šio miestelio ar gyvenamojo miesto rajono būvis gali pasikeisti į gera.

Sekančiame etape būtų svarbu įtraukti tuos, kuriuos sunkiau pasiekti, kurie yra labiau pažeidžiami. Ir įtraukti ne tik į pramoginę veiklą, tarkime, surengti koncertą, tačiau ir į jiems potencialiai aktualius miesto planavimo procesus. Tačiau čia matau didelę problemą – daugelis savivaldybių tokiam procesui nėra pasiruošę, nenorėtų „terliotis“. Juk paprasčiau atnaujinti pagrindinę aikštę išgrindžiant standartinėmis trinkelėmis, galbūt įrengti „novatorišką“ fontaną, sporto aikštyną, nepaklausus žmonių, ar jiems to tikrai reikia. Nepaisant, kad, tarkime, ta aikštė bus tuščia, fontano nebus kam prižiūrėti ir jis po metų nustos veikti, į sporto aikštyną per mėnesį užsuks du žmonės, o vaikų žaidimo aikštelė stovės tuščia, nes vaikai iš tikrųjų žaidžia privačių namų kiemuose.

Dalyvaujamieji procesai miestų planavime reikalingi, kad gyventojai turėtų galimybę aktyviai dalyvauti savo gyvenamosios erdvės tobulinime – pagal savo, o ne valdžios poreikį. O kai viešoji erdvė tampa tavo privačios erdvės tęsiniu, tuomet žmonės ją linkę pasaugoti.

– Esu linkęs manyti, kad daugeliui ar net daugumai gyventojų mūsų miestai ir miesteliai, taip pat miestų gyvenamieji rajonai, jų gyventojams yra tiesiog gyvenvietės, t. y. vietos, kuriose atsidurta daugmaž atsitiktinai, dėl konjunktūrinių priežasčių, ir kuriomis jie nesidomi, ir nelabai rūpinasi. Kaip aktyvuoti tokias bendruomenes? Man atrodo, kad po-posovietinėje visuomenėje tai gali būti titaniškas uždavinys…

– Po-posovietinėje visuomenėje socialinė dinamika, lyginant su Vakarų Europos šalimis, yra išties specifinė. Tačiau net ir stipriai anestezuotoje socialinėje erdvėje yra žmonių, kurie esant palankioms sąlygoms, mielai įtrauktų į savo materialinės ir socialinės aplinkos atgaivinimą. Tad ir pradėti reikėtų nuo tokių žmonių būrimo ir bendro tikslo formulavimo, pradedant nuo nedidelio mastelio intervencijų, kaip antai laiptinės išdažymas, kaimynų piknikas, ar viešojo meno akcija. Esu įsitikinusi, kad net ir labiausiai susvetimėjusioje visuomenėje esant palankioms sąlygoms žmonės gali atsipalaiduoti ir pradėti domėtis ir net džiaugtis savo gyvenamaja aplinka. Tad kertiniai tokio vyksmo aspektai – kokybiški ir patrauklūs socialiniai ryšiai, aiškus, nesudėtingai pasiekiamas bendras tikslas, galintis įgyti pačią įvairiausią formą.

Džiugu stebėti, kad Lietuvoje tokios iniciatyvos pamažu įgauna pagreitį: pavyzdžiui, Antakalnio bendruomenės centro – „Miesto laboratorijos“ veikla, Kauno Europos kultūros sostinės 2022 strateginis planas, grįstas bendruomenių aktyvinimo ir įtraukties principais.

Praeitą vasarą teko dalyvauti Kaunas 2022 programoje „Fluxus kiemas“, kurios metu kartu su Rokų mikrorajono ir Rokų kaimo kūrėme kiemų ženklus, įkvėptus gyventojų kiemų istorijomis. Šiuo atveju bendruomenę burti pradėjo Rokų gyventojas, menininkas ir dizaineris Kostas Klimavičius, VšĮ „Kultūros kiemas“ įkūrėjas. Projekto metu kūrybinių dirbtuvių metu sukūrėme daugiau kaip aštuoniolika kiemų ženklų, prie veiklos prisijungė du Rokuose gimę ir neseniai į čia sugrįžę gyvent jaunieji rokiškiai.

Projektas dabar vykdomas ir Ringaudų gyvenvietėje Kauno rajone. Tad atsiradus žmonėms, kuriems šis „titaniškas uždavinys“ ne tik nebaisus, bet ir įkvepiantis, bendruomenės tikrai gali susiburti ir miesto gyvenamuosiuose rajonuose. Kiekvienam iš jų netolimoje ateityje linkėčiau su savivaldybės parama įkurti po savą bendruomenės centrą, kuris galėtų atskleisti mikrorajono savitumą bei kuriame galėtų vykti įvairios kultūrinės, bendruomenės, socialinės veiklos.

Kalbino ir parengė Zigmas Vitkus

Taip pat skaitykite

Populiariausi