Nuomonės

2020.07.25 16:53

Benas Lyris. Kelionė į Dievo artumą

Benas Lyris, kunigas ir poetas, LRT.lt2020.07.25 16:53

Prieš kurį laiką viename susitikime teko girdėti tokį pasakymą, kavinėje diskutavęs žmogus labai garsiai sako kitam: „jeigu norisi surasti Dievą, iš tikrųjų tu privalai nuo jo pabėgti“. Aš labai ilgai galvojau, ką tai reiškia.

Jeigu tu pabėgi, tu supranti, kad viskas, ką tu darai, yra tuščia? Dauguma žmonių gali net susirgti depresija, jeigu suvokia, kad viskas, ką mes darom, kažkada baigsis, kad tai, ką atliekam, ką mylim, kuo tikėjom visą gyvenimą, ką investavom, tarsi neliks. Mes išeisim ir mūsų pačių nebus.

Jeigu taip suvoksime, kad Dievo artumo mūsų gyvenime nėra, ir mes nuo jo esame atskirti, ir viskas baigsis, tada mes iš tikrųjų galime išgyventi tokią labai gilią depresiją. Praktiškai visi žmonės gali susirgti.

Atpažįstame, kad Dievas yra šalia mūsų, kad jis yra mūsų didžiausias lobis.

Šios dienos Evangelijoje mes girdime, kokią gražią Jėzus tęsia savo palyginimų kalbą. Jau kelis sekmadienius iš eilės jis kalba palyginimais apie Dangaus karalystę, apie dirvą. Jis sako, kad su Dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako. Iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, perkasi tą dirvą ir vėl sako: „su Dangaus karalyste, kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų – atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

Jeigu žmogaus širdis iš tikrųjų pažįsta Dievo malonę, Jo artumą, tai viską, ką jis daro kiekvieną dieną, yra didesnio plano dalis. Mūsų visi susitikimai, mūsų meilė, mūsų gebėjimas atleisti, kuomet žmogus tikrai nuoširdžiai atsiprašo, yra tai, kas mus veda į dangų.

Man sako: „kunige, mes esam tokie maži žmonės, vis tiek mes čia nesam svarbūs. Neturim nei disertacijų, nei kokie gydytojai, nei kokie profesoriai“. Toks mąstymas nėra teisingas. Jeigu aš pažįstu tą lobį, atrandu tą lobį, tai yra susitikimą su Viešpačiu, su Jo akivaizda, suvokiu, kad jis yra mano gyvenime. Visa tai, ką darau, yra didesnio plano dalis.

Mano kiekvienos dienos darbai, kiekvienos dienos malda, kiekviena dienos tarnystė, profesija veda mane prie dangaus, nes nėra kito kelio į dangų, kaip tik mūsų pačių gyvenimas, atliktas ir nugyventas su meile. Atpažįstame, kad Dievas yra šalia mūsų, kad jis yra mūsų didžiausias lobis, kad gebame kitam žmogui atleisti ne todėl, kad jis yra labai geras, bet todėl, kad Dievas jam atleido. Dėl Dievo.

Saugoti savyje žmogų reiškia saugoti Dievo širdį pasauliui.

Tas lobis yra ypatinga Dievo malonė suvokti, kad Dievas neateina išvalyti mūsų gyvenimo nuo sunkumų, kad visi būtume nemirtingi, tobuli supermenai, bet ateina į mūsų gyvenimą kaip bendradarbis, kad visada, remdamiesi į jį, gebėtume nugyventi kiekvieną dieną žmogiškai. Tikras žmogiškumas yra ir dieviškumas.

Kiek mes esame žmogiški vieni kitiems, tiek mes esame dieviški kasdienybėje. Kažkada buvo tas posakis: „saugokite savyje žmogų“. Saugoti savyje žmogų reiškia saugoti Dievo širdį pasauliui.

Mes matome, kad jau visų trijų sekmadienių metu Jėzus kalba palyginimais. Jis sako, kad Dangaus karalystė yra tarsi paslėptas lobis dirvoje. Ir kai jį atrandi, tu visa tai sudedi, kad jį pasiektum. Sako, kad atradęs žmogus niekam nieko nesako, nesiteisina, nesiaiškina, ką aš čia dabar darysiu, bet viską, sako, parduoda: savo jėgas, savo talentus, savo pašaukimą. Visa tai, ką jis gali geriausia, kad tarnautų kuriant dangų – perka tą dirvą.

Tai, ką mes darome kiekvieną dieną geriausiai, ką gebame savo gyvenime per savo pašaukimus, mes iš tikrųjų esame didesnio plano dalis. Mes prisidedame prie Dievo artumo, nes mums nereikia būti kažkaip dieviškais, mes negalime būti dieviškais ar ypatingais žmonėmis, kurie be klaidų viską padaro.

Mums tereikia būti žmogiškiems ir savo kasdienybėje atliepti vienas kito širdį, vienas kito poreikius. Galiausiai savo kvietimą, pašaukimą būti tuo, kuo esame, pašaukti būti geriausia savo paties versija. Tai ir prašykime tos malonės, kad iš tikrųjų, jeigu mes pabėgsime gyvenime nuo Dievo, suprasim, kad viskas kažkada baigsis, kad būsime lydimi tokio nerimo. O kas po to?

Ar visa tai tikrai yra tik tam, kad aš iškeliaučiau į kapines, kad daugiau nieko ir nebus? Ar visa tai yra priešingai? Tai, ką aš darau, yra mano amžino gyvenimo indėlis į tai, ką aš darysiu Dievo akivaizdoje?

Jeigu mes atrandame lobį, tai yra patį Dievo artumą savo gyvenime, tada detalės, sunkumai, iššūkiai, artimų žmonių netektys negali išvesti mūsų iš pusiausvyros.

Su tokiu mąstymu, turbūt, reikėtų gyventi kiekvieną dieną. Mes esame didesnio plano dalis. Kiekvieną dieną Žemėje mes esame tik tam, kad ruoštume savo širdis, savo žingsnius danguje, kur matysime vienas kitą, kur matysime Dievą veidas į veidą.

Ir jeigu mes atrandame lobį, tai yra patį Dievo artumą savo gyvenime, tada detalės, sunkumai, iššūkiai, artimų žmonių netektys negali išvesti mūsų iš pusiausvyros. Taip yra todėl, kad žinome, jog ir artimieji keliauja į tą patį artumą, ir mes kiekvienas esame pažymėtas dangumi ir kviečiamas gyventi dangumi.

Tai tikrai brangieji linkiu jums ir sau atrasti Dievą, atrasti lobį, ir visa tai, ką darot kiekvieną dieną, per kasdienybę su meile, suvokiant, kad tai tarnauja, keliaujanti į Dievo artumą. Amen.

Populiariausi