Nuomonės

2020.07.23 13:32

Donatas Katkus. Popsas – virš visko

Donatas Katkus, dirigentas, altininkas, muzikologas, maestro2020.07.23 13:32

Kodėl Da Vinci „Madona“ kabo Luvre? Kodėl nepakabinus jos disneilende, kur kiekvienas eidamas pro šalį ir kramtydamas popkornus galėtų mesti žvilgsnį ir pagalvoti – kokia čia reklama? O gal geriau tiesiog Luvre ją „įprasminti“ apsupant kokiom įžūliom teplionėm?

Kultūros žmogui, kuris kultūrą supranta ne 21 a. neišsilavinusio jaunimo požiūriu ir skoniu, bet kaip fundamentalų, daugelį tūkstantmečių vykstančio žmogaus įžmoginimo procesą ir artefaktinę atmintį, toks žingsnis reikštų tik viena – komercinį išsidirbinėjimą, kur menas yra nebe vertybė, bet laikinas turgaus objektas.

Popsas tad paverčia kūrybą primityvių dailės, literatūros, muzikos ar teatro dirbinių gaminimu. Nes masinis pardavinėjimas reiškia tik viena: kuo daugiau pirkėjų tą kūrinį privalo „suprasti“, o reklama – priversti pirkti.

Gyvename totalinio, bet vis dar augančio primityvizmo amžiuje. Pavyzdžiui, popsininkai klasikinę, šimtmečiais kurtą muziką Lietuvoje jau išstūmė į paraštes, nes tik popmuzika yra tikras verslas ir kaip verslas suprantamas visų verslininkų. Popmuzikos propaganda yra pasiekusi grandiozinius maštabus, nuo ryto iki vakaro, per naktis visos komercinės radijo stotys (o jų daug) pila popso muziką. Tą patį daro komercinės televizijos, neatsilaiko ir visuomeninis transliuotojas. Kaip žmogus gali pamilti Beethoveną, klausytis Bacho, jei jo faktiškai negirdi? J. Strausso polkos ir valsai tiems radijo programų sudarytojams yra pasenę, per daug sudėtingi, ir todėl švariai išvalomi iš eterio. O ką kalbėti apie simfonijas.

Popsas paverčia kūrybą primityvių dailės, literatūros, muzikos ar teatro dirbinių gaminimu.

Tad ar gali savo uždirbamais honorarais patys talentingiausi, geriausi klasikinio meno atstovai, dirigentai, operinės dainavimo žvaigždės Lietuvoje susilyginti su kad ir kokio nors Selo finansais?

O apie gerus, ne mažiau talentingus klasikinius muzikantus nėra ko kalbėti. Jie yra tikri skurdžiai. Juos popsininkai išgrūdo iš bet kokio, kad ir mažo versliuko. O paradoksų čia begalės. Įsivaizduokite, talentingas žmogus nuo 5 metų mokosi muzikos, laimi konkursus ir po konservatorijos ima groti puikiame orkestre. Kam jis akompanuoja, stengiasi įtikti? Ogi kažkokiam žmogui, televizijos prodiuserių ir popsininkų įvardytam žvaigžde, bet kuris yra savimokslis, vargu ar baigęs vaikų muzikos mokyklą. Popsiniai politikai tiesiog jų neatskiria. Mozarto kvartetai tad negali būti verslas, nebent Vilniaus kvartetas grotų karvidėse, kad karvės duotų daugiau pieno.

Visai neseniai girdėjau per radiją interviu su tokiu popsininku Mamontovu. Kalbėjo apie muziką. Supratau tik viena – visa muzika yra tik popsas ir, žinoma, tikroji muzika yra Mamontovo dainos. Pasirodo, jis nežino (nes nevartoja) nei Bacho, nei Čiurlionio, nei Kutavičiaus. Jo sprendimams apie popso muziką praeitis ir pasaulinė stilių sankaupa nėra kontekstas. O nepopsiniam kompozitoriui (beje, puikiam) Šarūnui Nakui net Mamontovas yra muzika.

Popsininkų intelektas yra matuojamas jų dainų paplitimu. Kuo daugiau leidžia per radiją – tuo jie protingesni. Taigi popsą kietai propaguojančioms radijo stotims proto bokštas – ne Š. Nakas, bet koks šlagerininkas. Tad jis ir šneka visur ir visada. Apie popsą ir apie save, bet nepasako nieko, kas svarbu kitiems. Ir smagiai vienas juokiasi iš savo pasakyto juokelio.

Tad kuo čia dėta Da Vinci „Madona“? Kur tas popsininkų puolimas? Problema ta, kad tūkstančio metų muzikos patirtis kalba, kad skambančios muzikos aplinka, salių akustika visais laikais turėjo didelę įtaką klausytojų susikaupimui, nes klasikinių koncertų klausytojai nei prieš koncertus, nei per juos negeria alaus. Jie tyli, tai meditacija, panaši į religinį jausmą. Jiems reikia tos aplinkos, nes muziką jie nori girdėti natūralią, nesužalotą įgarsinimo aparatūros.

Na ir kas? Ogi Vilniuje nėra klasikinei muzikai atlikti geros akustikos salės, kur neįsibrautų popsininkai su savo papročiais. Yra Filharmonija, yra kelios bažnyčios. Bet, pavyzdžiui, valstybinio orkestro salė – prastos akustikos, o ir Filharmonija labai pasigirti negali, orkestrui ji per maža.

Kažkada klasikai savivaldybė paskyrė Šv. Kotrynos bažnyčią. Sukūrė meno tarybą ir prisakė – popso, neprofesionalaus mėgėjų meno neįsileist. Atiduota ji kaip rezidencija buvo Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, chorui „Jauna muzika“, „Ąžuoliuko“ chorui. Bet savivaldybės liberalai iškėlė svarbiausią uždavinį – salė turi nešti pelną, ji privalo išsilaikyti.

Vilniuje nėra klasikinei muzikai atlikti geros akustikos salės, kur neįsibrautų popsininkai su savo papročiais.

Mozarto vertė, jų požiūriu, priklauso nuo to, kiek pajamų jis gali duoti. Praėjo laikai, kai aukštasis menas buvo remiamas. Tad Šv. Kotrynos bažnyčia tapo perkama, čia eina visi, kurie nori, kurie sumoka. Nesvarbu, kokį meną jie atneša. Net vyskupijos vyresnybė užsičiaupė, savo dvasinių kriterijų nebetaiko.

Bet, tiesą sakant, ar gali 290 vietų salytė išlaikyti tris aukšto meno kolektyvus? Nesąmonė. Praėjo tie 18–19 šimtmečių laikai, kai toks menas buvo remiamas. Kur tas kunigaikštis Esterhazi, kuris mokėjo algą Haydnui?

Tad kur Vilniuje bus galima klausytis akustiškai atliekamos muzikos? Kur bus pagerbti Beethoveno ir Balakausko gerbėjai dar nesutrintom ausim? Ir čia, atrodo, sužibo viltis. Užuot remontavusi Profsąjungų rūmus su jų salėmis, miesto valdžia nusprendė juos nugriauti ir pastatyti pastatą stebuklą, kuriame sutilptų visi Vilniaus meno kolektyvai. Meras pažadus liejo ne tik savivaldybės kolektyvams, bet ir valstybiniam orkestrui, žadantiems čia įkurti Vilniaus operą – visiems...

Ir čia išlindo velniukas iš tų pažadų: o kur popsininkai? Dar projektuojant pradėtas spaudimas – nauji rūmai turi atverti duris ir popsui. Taigi architektai privalo galvoti ne apie pasaulinę klasikinę salių koncepciją, ne apie specialias sąlygas ir akustiką, bet apie kažką, kas primintų salės „Compensa“ grožybes. Taigi apie garso stiprinimą (tai iš esmės keičia akustikos nustatymo principus) ir kitka.

Tad, turint omenyje labai skeptišką (tiksliau liberalų) savivaldybės nusistatymą dėl aukštojo meno, galima tvirtinti, kad jau dabar programuojamas menininkų, orkestrų ir profesionalaus meno karas su be galo gausiomis, pretenzingomis popgrupėmis, roku, mėgėjais ir t. t. Kas laimės? Įtariu, kad popsas. Taigi normalios koncertų salės, bent jau kaip projektuojama Kaune, dar neturėsime dešimtmečiais.