Nuomonės

2020.07.10 18:19

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Kaip iš minuso padaryti pliusą. Arba – apie prezidentą, lietų ir Lietuvos ąžuolus

Ramunė Sotvarė-Šemetienė 2020.07.10 18:19

Rašyboje pliusą ir minusą skiria tik vienas trumpas brūkšnelis. Gyvenime tarp šių ženklų – plati praraja, kartais atstumas, prilygstantis šviesmečiams. 

Gramatiškai paversti minusą pliusu pakanka mažo vienos rankos riešo krustelėjimo. Homo sapiens realybėje tam reikia tų savybių, kurios mus pavertė dominuojančia ir lyderiaujančia Žemės rūšimi. Išminties, garbės, proto, padorumo…

Sostinėje per Valstybės dienos minėjimą prezidentas Gitanas Nausėda ir vėl pateko į keblią situaciją. Pilant lietui prezidentas glaudėsi po skėčiu, o visai šalia jo lietuje mirko jau ne viena vertėja, o visas choras ąžuoliukų. Dar blogiau, kad ant vieno iš jų galvos varvėjo nuo prezidentinio skėčio tekantis vanduo.

Jeigu prezidentas turėtų stipresnę komandą, jai jau būtų nušvitę, kad per pirmuosius prezidentavimo metus Gitanas Nausėda prisitrynė Achilo kulną. Tai – lietus ir 8–9 metų berniukai. Vienos velykinės komunikavimo klaidos rezultatas, kurio nebeištrinsi. Dar – ugnis ar gaisrai, į kuriuos vėluojama.

Protokolo ir etiketo guru Arminas Lydeka nukirto nelyginant kirviu: prezidentas pasielgė pagal protokolą. Teisingai. Bet koks kitoks veiksmas tebūtų populizmas.

Jeigu taip sako A. Lydeka, tai taip ir yra. Galima tik paklausti: o kokį prezidentą Lietuva mylėtų ir gerbtų labiau – permirkusį lietuje kartu su berniuku ar protokolinį?

Jeigu prezidentas turėtų stipresnę komandą, jai jau būtų nušvitę, kad per pirmuosius prezidentavimo metus Gitanas Nausėda prisitrynė Achilo kulną. Tai – lietus ir 8–9 metų berniukai. Vienos velykinės komunikavimo klaidos rezultatas, kurio nebeištrinsi. Dar – ugnis ar gaisrai, į kuriuos vėluojama.

Nepavykęs santykis su šiomis stichijomis persekios prezidentą iki kadencijos pabaigos, paprastumu ir ryškumu nustelbdamas svarbius darbus ar rimtas klaidas.

Kaip ir per Valstybės dieną. Skandalas buvo neišvengiamas. Prasidėjo dėsningai, bet pasibaigė neįprastai, net išdidžiai.

Tašką padėjo choras „Ažuoliukas“. Vaikai.

Pacituosiu. „Tai tikrai ne pirmas kartas mūsų istorijoje, kuomet dainavome šlapi iki paskutinės siūlės. Galbūt reikėjo choristams duoti apsiaustus nuo lietaus? Galbūt. Tačiau scena yra scena. Ir mums ji yra šventa. Gebėjimas dainuoti kardinaliai pasikeitus aplinkybėms ir daro mūsų chorą gerą.“

Štai čia yra atsakymas, kur padėtas raktas į valstybės ateitį ir kokia ji turi būti.

Šitie ąžuoliukai jau dabar yra ąžuolai. Jie nemano, kad prezidentas ar valstybė yra kalti dėl to, kad lyja. Jie nekaltins aplinkybių ar aplinkos, nestovės su ištiesta ranka, nes jau šiandien geba dainuoti (tai yra dirbti), nesvarbu, kaip keičiasi aplinkybės. Jie jau dabar turi savo etiketą, aprangos kodą, garbės kodeksą. Nerašytą. Įaugusį į kaulų smegenis.

Vos keliais sakiniais „Ąžuoliukas“ didelį minusą pavertė dar didesniu pliusu. Mažytė pamoka prezidento komandai. Ir dovana prezidentui pirmųjų metinių proga. Nuoroda svarbiausiai Gitano Nausėdos gerovės valstybės vizijai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi