Nuomonės

2020.07.04 17:32

Benas Lyris. Kuo didesnė širdis, tuo ji paprastesnė

Benas Lyris, kunigas ir poetas2020.07.04 17:32

Kaip gražiai šio sekmadienio Evangelijoje pagal Matą kalbą Jėzus, kuris sako: „šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“.

Taip pat girdime Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“.

Šios dvi Evangelijos dalys, šie du fragmentai, sako, kad tiesą apie gyvenimą – apie tai, kad gyvenime nėra viskas sklandu ir tobula – gali priimti tik mažutėlio širdis, tik atvira širdis. Ir galiausiai ta pati širdis, tik ta mažutėlio širdis, kuri visada atvira, geba suprasti, kad sunkumai yra kiekvieno žmogiško gyvenimo dalis ir kad nėra gyvenimo, kuriame viskas būtų sklandu ir kuriame nebūtų sunkumų, skausmo, baimės patirties – kryžiaus patirties. Ir kai kurie dalykai, kurie gyvenime mus užgriūna labai sudėtingai, priklauso ne tik nuo mūsų.

Kai kurie dalykai priklauso nuo situacijų, aplinkybių. Galiausiai – nuo Dievo valios. Taip pat priklauso nuo kitų žmonių. Į tuos dalykus mes esame kviečiami eiti plačia atvira širdimi, juos priimti – priimti tai, ko negalima keisti. Ne kartą turbūt esate girdėję tą mintį: „Viešpatie, leisk man suprasti, ramiai priimti viską, ko negaliu pakeisti, drąsiai keisti tai, ką galiu, ir išmintingai vieną nuo kito atskirti“. Mažutėlio širdis yra ta širdis, kuri savo gyvenime visada mato Dievą ne kaip supermeną ar superherojų, kuris ateina išvalyti mūsų gyvenimų nuo skausmo, sudėtingų baimių ir įvairiausių negandų patirčių, bet priešingai – mažutėlio širdis mato jį kaip bendradarbį, į kurį gali atsiremti, su kuriuo gali pasitarti, kuriuo gali pasitikėti ir atpažinti Jį esantį ir einantį kartu su Juo.

Viešpatie, leisk man suprasti, ramiai priimti viską, ko negaliu pakeisti, drąsiai keisti tai, ką galiu, ir išmintingai vieną nuo kito atskirti

Būtent todėl Jėzus pasakys Evangelijoje, kad „mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Tai reiškia, kad su Dievu priimti sunkumai, sunkumai priimti atvira širdimi – tai, ko negalima keisti – tampa galimybėmis, mūsų širdies perkeitimo ženklu, mūsų žmogiško trapumo ženklu, kuriame mes atpažįstame, kad mums reikia ne tik Dievo, bet ir kitų.

Maža širdis yra labai didelė širdis. Paradoksas, bet kuo didesnė širdis, tuo ji paprastesnė. Reikėtų kalbėti apie mažą širdį ne kaip apie nemylinčią, bet priešingai – kaip apie paprastą širdį, kuri visada atvira, geba visas gyvenimo patirtis priimti, transformuoti ir paversti gyvenimu.

Šio sekmadienio pamąstymai tegu lydi mane ir Jus atvirumu Dievui, gyvenimui ir vienas kitam bei padeda susitaikyti su dalykais, kurių negalima keisti. Padeda juos pamilti ir išgauti iš savo gyvenimo situacijas, kurias mes galime keisti ir džiaugtis jomis. Amen.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt