Nuomonės

2020.06.30 11:24

Simonas Bartulis. Ar politikai spendžia vaivorykštės spąstus?

Simonas Bartulis, žmogaus teisių apžvalgininkas, Jeilio-Nacionalinio Singapūro universiteto koledžo filosofijos, politikos ir ekonomikos mokslų absolventas2020.06.30 11:24

TS-LKD remiama Šimonytės kandidatūra prezidento rinkimuose davė vilties laukti pozityvių pokyčių žmogaus ir net LGBTQ teisių politikoje. Po beveik metų, TS-LKD konservatyvusis, anti–LGBTQ flangas laimėjo reitingavimą. Tai tik eilinis pavyzdys Lietuvos politikoje, kai ta pati partija vienu metu ir glosto, ir atima viltį iš pokyčių ištroškusios Lietuvos LGBTQ bendruomenės. 

Vakaruose tokį procesą dažnai vadina queerbaiting (liet: LGBTQ masalas) terminu. Pirmiausia terminas atsirado marketinge ir kine, tačiau išplito visur, o dabar dažnai vartojamas ir politikoje.

Queerbaiting pradžioje reiškė marketingo strategijas, kurios netiesiogiai pamini LGBTQ bendruomenę ar veikėjus, bet pačioje reklamoje ar filme jų galiausiai neparodo. Taip jie pritraukia tam tikrus žiūrovus, bet galiausiai nieko jiems neduoda ir neatstumia kitų. Politiniame kontekste, queerbaiting dažniausiai atrodo taip: partijos ar pavieniai politikai pradeda demonstruoti dėmesį LGBTQ bendruomenei, mini jų teises retorikoje ar politinėse platformose, tačiau neprisiima jokių konkrečių pažadų ar įsipareigojimų reikšmingai pakeisti situaciją.

Tai reikalinga dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, tai leidžia gauti LGBTQ bendruomenės balsus ir paramą. Lietuvoje ši bendruomenė – vis skaitlingesnė ir žinanti savo reikmes. Tą matėme per prezidento rinkimus, kuomet beveik kiekviename interviu buvo užsimenama apie šias žmogaus teises. Antra, nors LGBTQ masalas pritraukia dalį LGBTQ bendruomenės, jis neatstumia itin konservatyvios ir homofobiškos visuomenės dalies, kuri, visgi, yra didesnė.

Kadangi pažadai LGBTQ žmonėms dažniausiai yra nereikšmingi, konservatyvūs asmenys nebūtinai mato kaip priežastį nebalsuoti už partiją. O kodėl, tada, tokie menki pažadai gali pritraukti dalį ar net visą LGBTQ bendruomenę? Klausimas sudėtingas, tačiau supaprastinus galima išskirti dvi priežastis. 1) LGBTQ žmonės vis dar neturi fundamentalių, jiems reikalingų teisių, ir b) nes jie ilgą laiką buvo visiškai politiškai ignoruojami. Minimali politinė parama gali būti interpretuojama kaip pozityvesnė, negu yra iš tiesų.

Seimo rinkimams įsibėgėjant atrodo, kad rinkiminiai spąstai LGBTQ bendruomenei bus spendžiami vėl. Tai turėtų kelti nerimą ne tik patiems LGBTQ žmonėms, bet ir visuomenės nariams, kuriems rūpi politinių kampanijų sąžiningumas. Turėtų sutikti ir dešinieji, ir kairieji: eksploatuoti tam tikrą socialinę grupę savo politinei vizijai vykdyti yra žema.

Nors LGBTQ masalas pritraukia dalį LGBTQ bendruomenės, jis neatstumia itin konservatyvios ir homofobiškos visuomenės dalies, kuri, visgi, yra didesnė.

Svarbu įvertinti pagrindinius queerbaiting metodus, kurių yra kelios rūšys.

1) Partijos sąrašas turi porą pro–LGBTQ vėliavnešių, bet kartu ir nemažai anti–LGBTQ politikų.

Tai turbūt vienas populiariausių būdų pritraukti LGBTQ bendruomenę neatstumiant likusios visuomenės. Šis procesas taip pat yra populiarus ir Lietuvoje, tarp net labai konservatyvių partijų. Vieno ar kelių pro–LGBTQ kandidatų sąraše egzistavimas, esą, turėtų nuraminti LGBTQ bendruomenę ir ją įtikinti, kad Seime bus progresas jų teisių atžvilgiu.

Tačiau dažnai tuo pat metu partijos sąraše galima rasti ne vieną anti–LGBTQ kandidatą, aktyviai pasisakantį ir kovojantį prieš platesnes teises LGBTQ bendruomenei.

Vienas tokio pobūdžio queerbaiting pavyzdys – Lietuvos Liberalų Sąjūdis, kurio dalimi buvo tiek Viktorija Čmilytė–Nielsen, tiek Aušrinė Armonaitė, tačiau kuris taip pat prisijungti kvietė ir Žydrūną Savicką, dabar puikiai žinomą ne tik dėl homofobiškų nuostatų, bet ir dėl kovos prieš skiepus. Po rinkimų LRSL kaip partija retai akcentavo ar mobilizavosi šiuo klausimu, tai darė tik individualūs jos nariai.

Kitas puikus pavyzdys – socialdemokratai. Šių metų sąraše partija planuoja turėti tiek draugiškų kandidatų, tiek ir p. Čaplinską ir Kaluginą, kurie atvirai naudoja žeminančius terminus prieš tos pačios lyties poras ir asmenis. Žinoma, LSDP dar vis yra atsinaujinimo procese, kuris yra palankus žmogaus teisėms, tačiau norėtųsi matyti daugiau nuoseklumo.

Bene geriausiai šiuos spąstus spendžia TS–LKD, kurios oficiali pozicija visada buvo ganėtinai homofobiška ir transfobiška. Tarp narių, kaip Laurynas Kasčiūnas ar Audronius Ažubalis, kurie yra atvirai priešiški LGBTQ bendruomenei, jie turi ir nuosaikiuosius Mykolą Majauską ar Ingridą Šimonytę. Iniciatyvos TS–LKD nuosaikieji nariai nerodo, o dauguma jų kolegų balsuoja prieš partnerystės įstatymą bei šeimos „stiprinimo“ įstatymus. Net atvirai homoseksualus TS–LKD Seimo narys Rokas Žilinskas nedrįso aktyviai palaikyti LGBTQ lygiateisiškumo, nors dar kartais buvo pristatomas kaip partijos pažangos rodiklis.

Prieš LGBTQ nusiteikusi visuomenės dalis aiškiai supranta: mes turime atsvarą, kuri dažniausiai yra stipresnė nei pro–LGBTQ politikų dalis.

2) Selektyvus LGBTQ bendruomenės traktavimas

Šis būdas naudotis LGBTQ bendruomene tampa labai populiarus JAV ir Vakarų Europoje. LGBTQ bendruomenė nėra tiesiog gėjai ir lesbietės, tačiau ir trans, interseksualūs asmenys. Vis dėlto, net ir tose šalyse, kur tos pačios lyties poros jau pripažįstamos, trans asmenys dažnai susiduria su diskriminacija, smurtu, ir teisiniu nepripažinimu.

Tai puikiai iliustruoja dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo pavyzdys. Oficialiai jis išreiškė paramą homoseksualiems asmenims, nors politiškai nieko jiems nepadarė. Norėdamas įtikti savo Evangelikų balsuotojų bazei, D. Trumpas pradėjo atakuoti trans bendruomenę įvairiais diskriminaciniais teisės aktais, kaip draudimas dirbti kariuomenėje, tuo pačiu niekuo neremdamas ir likusios LGBTQ bendruomenės, kaip kai kurie klaidingai tikėjosi.

Tai yra puiki skaldymo strategija. Seksualinė orientacija kaip skirtumas jau labiau priimtas, tačiau lytinė tapatybė – ne visur. Tad bandoma kreipti anti–LGBTQ nuostatas į mažiau pripažintą šios bendruomenės dalį.

Lietuvoje apie trans asmenis politiniu lygmeniu yra beveik nekalbama, su Tomo Raskevičiaus (Laisvės Partija) išimtimi. Jei kalbama, dažniausiai apie draudimus keistis lytį. Tačiau reikia priminti, kad trans asmenys yra labai prastai apsaugoti įstatymų Lietuvoje. Beveik visada savo reikmes jie išsikovoja teismuose, kas nėra naudinga nei plačiajai visuomenei, nei jiems.

3) LGBTQ minėjimas be įtraukimo į politinę programą

Šis būdas pritraukti LGBTQ bendruomenę yra vienas saugiausių, nors pati LGBTQ bendruomenė tai pradeda aktyviau pastebėti. Geriausiai „paminėk, bet nedaryk“ principą naudojo du pagrindiniai kandidatai į Lietuvos prezidento postą – Gitanas Nausėda ir I. Šimonytė. Nors pastaroji buvo pozityvesnė šios bendruomenės atžvilgiu, ji kalbėjo bendrais terminais apie hipotetinių partnerystės siūlymų palaikymą, o ne to įtraukimą į savo siūlymus. Taip, Lietuvoje prezidentai aktyvios socialinės politikos vykdyti neprivalo, tačiau gali tai daryti per veto bei įstatymo siūlymus. Tą daryti bijojo Dalia Grybauskaitė, bet ne G. Nausėda.

Tačiau G. Nausėda yra atsargesnis. Turbūt todėl, kad jis turi didelę konservatyvios Lietuvos dalies paramą. Prezidentas atviravo neturintis nuomonės šia tema, tačiau žadėjo viešai pasisakyti prieš diskriminaciją seksualinės orientacijos pagrindu. G. Nausėda net žadėjo įsisegti vaivorykštės ženklelį. Buvo LGBTQ žmonių, kuriems to pakako atiduoti G. Nausėdai balsą. Galiausiai ženkleliui, kuris ir taip nieko nepakeistų, jis neturėjo laiko.

LGBTQ bendruomenė nėra tiesiog gėjai ir lesbietės, tačiau ir trans, interseksualūs asmenys. Vis dėlto, net ir tose šalyse, kur tos pačios lyties poros jau pripažįstamos, trans asmenys dažnai susiduria su diskriminacija, smurtu, ir teisiniu nepripažinimu.

Ryškiausios, čia, žinoma, yra politinės partijos. Išrinkti į Seimą, dauguma politikų bijo eskaluoti LGBTQ temą. Ji lieka išskirtinai politinės kampanijos tema. LSDP, kuri bent oficialiai palaiko LGBTQ, per daug metų labai mažai padarė šios bendruomenės labui, nors dalis jos aktyviai už partiją balsuoja. Liberalų Sąjūdis inicijavo partnerystės balsavimą, tačiau daug kitų svarbių klausimų (kaip Nepilnamečių apsaugos įstatymo redagavimas) nekėlė. Tikriausiai niekas nesikeis, jei balsuosime už partnerystę kartą per keturis metus, o likusį laiką tylėsime.

4) Tik mažiausiai kontroversiškų siūlymų įtraukimas į programą

Paskutinis queerbaiting metodas būdingiausias jau LGBTQ paramą turinčioms partijoms ir politikams. Kai visuomenėje jau kelis metus kalbama nebe apie partnerystę (reikia ir to), o apie santuoką ir Nepilnamečių apsaugos įstatymo redagavimą, partijos pasirenka pačius seniausius bei mažiausiai kontroversiškus dalykus. LRLS turėjo būti šios bendruomenės saugotojas Seime, tačiau bijodavo vartoti žodį santuoka.

Nesuprasite neteisingai – ir partnerystė yra reikalinga. Tačiau visuomenės parama tos pačios lyties porų partnerystėms ir santuokoms skiriasi menkai. Advokatavimas vienam, o ne kitam, vis dar įtvirtina LGBTQ žmonių, kaip fundamentaliai nelygių kitiems statusą.

Mažiausiai LGBTQ masalą naudojanti partija tikriausiai bus Laisvės Partija. Tačiau bijau, kad Laisvės Partijai surinkus daug, bet ne visus LGBTQ balsus, ši partija vis tiek nebus išrinkta į Seimą. Taip pat verta prisiminti, kad LGBTQ žmonės Lietuvoje – įvairūs. Ne visi balsuos už liberalią partiją dėl kitų politinių klausimų, bet būtent jiems yra grėsmė nerasti pilnai LGBTQ draugiškos partijos politinėje padangėje.

Politinius spąstus partijos naudoja visada, tai nėra išskirtinis procesas: jauko numeta ir katalikams, ir tautinėms mažumoms, ir t.t. LGBTQ bendruomenė kartais yra išskirtinai paveiki tokiems spąstams, nes jų pasirinkimo laukas mažas, ir jie laukia bet kokio, net minimalaus palaikymo signalo.

Galima džiaugtis, kad LGBTQ žmonės vis aktyviau kovoja už savo teises. Partijos turi žinoti: jei joms mūsų balsai svarbūs, jos turi pradėti siūlyti konkrečius darbus, o ne masalą.