Nuomonės

2020.06.29 10:19

Ramūnas Bogdanas. Mes kausimės paplūdimiuose

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2020.06.29 10:19

Pirmus kartus patekęs į Vakarų miestus, vieną didžiausių įspūdžių patyriau aikštėse ir parkuose. Nuo mažens man buvo kalama, kad šiukštu negalima nužengti nuo takelio ant žolės, sėdima tik ant suoliukų. Neduokdie, jei kur Sovietuose atsigultum aikštės pievelėje – nemalonumai milicijoje garantuoti. 

Tik supuvusi buržuazija gali nekultūringai voliotis viešose vietose, o tarybiniai žmonės yra aukštesnės moralės – jie kukliai pasigrožės žalia veja, užuot ją trypę, ir toliau nupėdins jiems nubrėžtu takeliu. Ir mintimis, ir kūnu nebuvo galima nukrypti nuo nubrėžtų linijų.

Leninas su kryžiumi

Tuometinėje Lenino aikštėje raudonos maltų plytų skaldos takai gražiai derėjo su žaluma ir rožėmis, bet tai buvo atvirukinis grožis. Nesvarbu, ar sausu metu ja pereisi, ar po lietaus strikinėsi tarp balų – batai aplips arba rausvomis dulkėmis, arba raudona koše. Po apsilankymo pas Leniną apavas liudys praeiviams, iš kur trauki.

Tvarką aikštėje prižiūrėjo milicininkai ir civiliniais rūbais vilkintys griežto kirpimo vyriškiai. Priešais dunksojo paslaptingi ir grėsmingi KGB rūmai, kurių link rodė Lenino skulptūra. Tačiau buvo viena vieta prie aikštės, iš kurios žiūrint į Leniną nuo KGB pastato pusės ištiestoje pasaulinio proletariato vado rankoje atsidurdavo toliau esančios Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kryžius.

Nors komunistai bažnyčią atidavė iš pradžių vaisių – daržovių sandėliui, o vėliau sukultūrino iki Operos ir baleto teatro sandėlio, kryžiaus nenuėmė. Bet ilgai grožėtis kryžiumi Lenino rankoje negalėjai, nes tą vietą žinojo ir tvarkos sargai, galintys įtarti antitarybinėmis nuotaikomis. Esu girdėjęs apie sulaikytuosius bandant nufotografuoti pikantišką vaizdelį.

Man, atsikėlusiam į Vilnių iš Kauno, komišką rakursą parodė draugas vilnietis, užmaskavęs nuo pašalinių savo ekskursiją neva kaip tyčia toje vietoje jam atsirišusiu batų raišteliu. Priklaupęs rišo ir garsiai šnabždėjo: „Čia! Žiūrėk į Lenino ranką!“ O aš, pakreipęs galvą žemyn į draugą, verčiau akis į šoną link aikštės centro ir kvatojausi širdyje. Juokas nebuvo draudžiamas, bet tokiame taške grėsė pasiaiškinimais organuose. Šypsenos, džiaugsmas, šūkavimai ir mojavimai rankomis čia buvo pageidaujami ir skatinami tik du kartus metuose – kai pro Lenino aikštę eidavo Gegužės 1-osios ir Lapkričio 7-osios demonstracijos.

Kai šiandien politikai kalba apie 1863 m. sukilėlių mirties vietos išniekinimą pramogomis, jie teparodo, kaip menkai jiems rūpi istorija. Kam dėl jos kvaršinti galvą, jei tikslas tėra sutelkti apie save kuo daugiau rinkėjų?

J. Pilsudskis–Leninas–Vytis?

Lukiškių aikštę paversti reprezentacine sugalvojo ne Seimas, ne sovietų valdžia, o maršalas Jozefas Pilsudskis. Pamatus tam padėjo kitas okupantas – rusų administracija, kuri didelę plynę tarp Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei Pamėnkalnio 1860 m. pavertė svarbiausia miesto turgaviete.

Kai šiandien politikai kalba apie 1863 m. sukilėlių mirties vietos išniekinimą pramogomis, jie teparodo, kaip menkai jiems rūpi istorija. Kam dėl jos kvaršinti galvą, jei tikslas tėra sutelkti apie save kuo daugiau rinkėjų?

Istorikai sako, kad kartuvės stovėjo ne dabartinėje Lukiškių aikštėje, o kitoje Gedimino prospekto pusėje, Aukų gatvės rajone. Nors Šv. Jurgio gatvė (dab. Gedimino pr.) suprojektuota 1837 m., Teismų rūmai (prie sovietų – KGB) ir mergaičių gimnazija (dab. Muzikos ir teatro akademija) pastatyti 19 a. pab.–20 a. pr.). Tie pastatai ir prospektas sumažino istorines aikštės ribas. Taigi, jei kalbėtume apie kartuvių vietos sakralumą, reikia kalbėti apie jos įamžinimą Aukų g. ar Pamėnkalnio papėdėje, kur dabar automobilių stovėjimo aikštelė.

W. Churchillis turėjo sutelkti tautą mirtino pavojaus valandą žūtbūtiniam mūšiui už Tėvynę, ir jis leido kiekvienam pasirinkti simbolį, už kurį teks kentėti ar net žūti.

Sumažėjusi Lukiškių aikštė, kaip reprezentacinė, yra Vilnių okupavusių lenkų idėja, kurią labai palaikė J. Pilsudskis. Pagal to meto supratimą, centre turėjo atsirasti didinga skulptūra Laisvei. Dėl jos visą tarpukarį virė ginčai. Lenkai buvo pastatę laikiną medinį obeliską kovose dėl Vilniaus žuvusiems savo kariams atminti. Po J. Pilsudskio mirties aikštė pavadinta jo vardu, 1936 m. jam pastatytas paminklas.

Vos užėję į Vilnių, raudonieji paminklą nuvertė, o lygiai jo vietoje 1952 m. pastatė savo stabą Leniną. Šį lietuviai nukėlė su kranu 1991 m. rugpjūčio 23 d., kai žlugo pučas Maskvoje. Tie, kas dabar reikalauja ten pastatyti Vytį, toliau mina ta pačia autoritarine vaga, išlaikydami diktatūroms būdingą pompastinį stilių, prie kurio dera tik rimtis veiduose, tik svetimą turinį keisdami savu.

Mane stebina, kad deklaruojantys ypatingą pagarbą 1863 m. sukilėliams politikai per 30 Nepriklausomybės metų nepasistengė, kad būtų deramai pažymėta jų palaidojimo vieta ant Gedimino kalno ir atstatytas 1939 m. užėjusių sovietų sunaikintas atminimo kryžius su 21 nužudyto sukilėlio pavarde. Tai leidžia manyti, jog norintieji aikštę paversti kažkuo ypatinga rūpinasi ne tiek sukilėlių atminimu, kiek galbūt nesąmoningai siekia grąžinti į Lukiškių aikštę pilsudskinį sovietinį stilių, aprengtą lietuviškai. Čia irgi nieko naujo – Leninui gėles surežisuotai nešdavo geltonkasės su tautiniais rūbais.

Laisvės simboliai

Laisvė yra idėja, ir kiekvienas turi teisę pasirinkti jos įsikūnijimą. Vienam tai bus Vytis, kitam – Kryžių kalnas, trečiam – iš senelių paveldėti dirbami laukai. Kuo konkretesnis idėjos įsikūnijimas, tuo mažiau žmonių jį priima.

Laisvės idėją tereikia palaikyti, bet ne gaudyti. Kaip neišsaugosi snaigės savo delne, taip neišsaugosi laisvės, įkalinęs primestame simbolyje. Sniegas virs vandeniu, o prievartinis simbolis taps nelaisvės ženklu. Tada iš jo bus bandoma pasijuokti, kad jo priespaudos našta palengvėtų, ir surasti keistą kampą, kaip anam Leninui su kryžiumi. Primestas net pats Vytis gali ne skraidinti, o trypti.

Kuo plačiau aprėpia simbolis, tuo daugiau žmonių jį prisitaiko. Šitą suprato seras Winstonas Churchillis, kai jam teko sakyti kalbą Bendruomenių rūmuose 1940 m. birželio 4 d. Pagrindinė tema buvo pasakojimas apie gegužės pabaigoje vykusią britų armijos evakuaciją iš prancūzų Diunkerko, kuri kainavo dešimtis tūkstančių prancūzų ir anglų gyvybių. Tą vasarą Britų imperija liko viena kautis prieš Vokietiją ir laukė jos puolimo.

W. Churchillis kalbos pabaigoje kreipėsi į visus britus: „... mes ginsime savo Salą, kokia bebūtų kaina, mes kausimės paplūdimiuose, mes kausimės išsilaipinimo vietose, mes kausimės laukuose ir gatvėse, mes kausimės kalnuose, mes niekada nepasiduosime...“

Ši kalba įėjo į istoriją pavadinimu „Mes kausimės paplūdimiuose“.

Audringa reakcija į palūdimį Lukiškių aikštėje rodo, kad autoritarinis patriotizmo suvokimas yra susijęs su davatkiškumu. Niekam nekliuvo, kai aikštėje veikė čiuožykla. Žiemą šalta, visi apsigaubę, apsimūturiavę. O dabar kas darosi?! Išsiplikino viduryje miesto!

W. Churchillis turėjo sutelkti tautą mirtino pavojaus valandą žūtbūtiniam mūšiui už Tėvynę, ir jis leido kiekvienam pasirinkti simbolį, už kurį teks kentėti ar net žūti. Jis nesukonkretino Tėvynės iki karališkųjų Bakingamo rūmų, iki tautos atstovybės Vestminsteryje, iki Kenterberio katedros, kuri yra anglikonų bažnyčios centras. Nepaminėjo net Union Jack – imperijos vėliavos. Išmintingas politikas kalbėjo apie paplūdimius ir kalnus, apie laukus ir gatves, kad kiekvienas pagalvotų apie savo širdžiai brangią vietą, už kurią pasiruošęs padėti galvą: ar tai bus Trafalgaro aikštės liūtai, ar vaikystės sodas kaime, ar pamėgta iškylų vieta.

Švęskime, kad būtų, ką ginti

Audringa reakcija į palūdimį Lukiškių aikštėje rodo, kad autoritarinis patriotizmo suvokimas yra susijęs su davatkiškumu. Niekam nekliuvo, kai aikštėje veikė čiuožykla. Žiemą šalta, visi apsigaubę, apsimūturiavę. O dabar kas darosi?! Išsiplikino viduryje miesto! Auga nerimas, kad tuoj ateis kapinių eilė...

Nejau lietuviai yra puolę ir pametę moralinį kompasą? Juk Lukiškių aikštė niekada kapinėmis nebuvo, tik turgaviete ir stabų garbinimo vieta nuo dievo Žemininko iki Lenino.

Lipimą ant Lukiškių žolės praeityje įstrigę piliečiai dar pakentė. Prieš pievos trypimą sunku buvo stoti, nes pati Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia nevaržė takeliais ateinančiųjų į pirmąjį kariljono koncertą, ir klausytojai plačiai pasklido po veją.

Tas koncertas trynė negerą aikštės palikimą. Tą patį daro laisviems žmonėms atviras pliažas, skleidžiantis žinią pasauliui, kad Vilnius yra svetingas linksmų plaučių miestas, plačiai suprantama anglų kalba įspėjantis apie ryklius aikštėje. Nieko labai originalaus, nes toks užrašas yra Liepojos pliaže, – bet ne vieną prajuokins, ir tai – svarbiausia.

Užuot kovojęs prieš lakųjį smėlį, verčiau Seimas pasirūpintų Vyčio skulptūra visai Lietuvai, kad ji atsvertų iki paskutinės minutės slėptų autorių iš Ukrainos sukurtą ir Kaune pastatytą parodiją, besivejantį karį pavertusią atlapojusiu rankas skaisčiaveidžiu raiteliu.

Laisvę reikia švęsti, o ne kentėti. Juk dėl jos sutaria abi pusės. Ginčas yra tik dėl simbolio. 30 metų trunkantys ginčai dėl Lukiškių rodo, kad dar nesame pasiekę sutarimo, kuris apimtų visus. Tik toks simbolis būtų prasmingas, o bet kuris, tenkinantis dalį, kitiems taptų prievartos simboliu. Kiaušinis išsiperi, kai pereina visas stadijas. Simbolis irgi turi natūraliai subręsti, kad virstų kūnu arba liktų įvairialypis.

Užuot kovojęs prieš lakųjį smėlį, verčiau Seimas pasirūpintų Vyčio skulptūra visai Lietuvai, kad ji atsvertų iki paskutinės minutės slėptų autorių iš Ukrainos sukurtą ir Kaune pastatytą parodiją, besivejantį karį pavertusią atlapojusiu rankas skaisčiaveidžiu raiteliu. Lietuvos Vytis galėtų iškilti, pavyzdžiui, Kryžkalnyje ar panašioje vietoje.

O paplūdimio Lukiškių aikštėje klausimą labai greitai išspręs lietus, kuris yra nė motais aikštės centre plevėsuojančiai istorinei LDK vėliavai. Paskui vėl bus saulėtos dienos, vėl šalia vėliavos bus pliažas ar čiuožykla žmonių džiaugsmui – kad jie žinotų, kokia laimė gyventi laisvoje šalyje ir nebūti sukištiems į takelius nei kūnui, nei minčiai pasivaikščioti.

Laisvė turi būti brangi ne kaip kančia, o kaip džiaugsmas, ji turi būti svarbi ne kaip valdžios direktyva, o kaip širdies pagrindas, – tada dėl jos verta kovoti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi